Autorius

Platonas

Platonas (422–347 m. pr. Kr) – graikų mąstytojas, kilęs iš Atėnų. Kartu su savo mokytoju Sokratu bei mokiniu Aristoteliu padėjo Vakarų filosofijos pagrindus. Žymus savo ontologine idėjų teorija, teigiančia, jog egzistuoja ideali būtis ir nuo jos priklausoma materiali realybė.

Platonas gimė Aristono – Mesenijos bei Atėnų palikuonio – ir Periktionės – 6 amžiuje pr. Kr. Graikijoje gyvenusio poeto, leidėjo Solono giminaitės – šeimoje. Tikrasis Platono vardas yra Aristoklis, o šią, taip prilipusią pravardę, filosofas įgavo gyvenimo eigoje. Remiantis istoriniais duomenimis teigiama, jog Platonas buvo tvirto sudėjimo, atletiškas, todėl nuo šių savo išvaizdos savybių įgavo pravardę: „plat“ – nuo būdvardžių „platus“ , „plačiapetis“ (πλατύς).

Ir Aristonas, ir Periktionė buvo graikų aristokratijos atstovai, todėl Platonas, kaip kiti privilegijuotieji berniukai, įgavo puikų išsilavinimą, mokėsi pas geriausius Atėnų pedagogus. Platonas buvo mokomas gramatikos, muzikos, gimnastikos, piešimo, taip pat klausėsi filosofijos paskaitų, kuriose buvo remiamasi tokių filosofų, kaip Parmenidas, Herakleitas, Kratilas ir Pitagoras, doktrinomis, kurios jaunąjį mąstytoją supažindino su metafizika ir epistemologija. Platono filosofija, paremta dialektikos principu, yra itin plati, kone visas egzistencijos dalis apimanti sistema. Visgi, yra kelios mąstymo kryptys, kur filosofas išsiplėtė labiausiai, tai – ontologija, etika bei politika.

Daugiau apie filosofą Platoną

Vertėjas

Alius Jaskelevičius

Alius Jaskelevičius – filologas, vertėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas–asistentas Anglistikos, romanistikos ir klasikinių studijų institute, 2020 m. apsigynęs daktaro disertaciją. Iš senosios graikų kalbos taip pat yra išvertęs Ksenofonto Sokrato gynimasis teisme, Hijeronas, Platono Taegas arba apie išmintį, Alkibijadas II bei iš lotynų kalbos Apulėjaus Apie Sokrato dievą.

Daugiau apie vertėją Alių Jaskelevičių

Vertėjo komentaras

„Charmido vertėjas jaučia tam tikrą pralaimėjimo kartėlį, kadangi dialoge vartojama sōphrosynē, vertėjo supratimu, taip ir pasilieka savo neišverčiamumo didybėje. Šią sąvoką Platonas meistriškai naudoja siekdamas perteikti skirtingus šios sąvokos aspektus: sōphrosynē gali būti suprantama tiek kaip santūrumas, susivaldymas, drovumas, proto blaivumas. Vertėjui tenka nemenka užduotis pamėginti išsiaiškinti, apie kurį šios sąvokos aspektą Platonas kalba. Tačiau vertimas reikalauja pasirinkti vieną variantą, kuris toli gražu neperteikia verčiamos sąvokos platumo, o ir kitos galimybės (pvz., bandymas išversti žodį per jo etimologiją) užduotį ne ką tepalengvina. Štai todėl vertimas yra didžiulė rizika ir kartu pažadas.“

Plačiau

Atėnų tiranai Kritijas ir Charmidas

Itin svarbus yra Charmido istorinis kontekstas, ypač tai, kas liečia Charmido ir Kritijo asmenis, kadangi po kelių dešimčių metų po dialoge vaizduojamo veiksmo abu šie veikėjai pataps žiaurios Trisdešimties tiranų oligarchinės valdžios dalimi.

Kritijas, Kalaischro sūnus (460–403 m. pr. Kr) turbūt geriausiai žinomas kaip vienas iš trisdešimties tiranų. Gimė senoje ir turtingoje šeimoje, kuriai priklausė ir Platonas (buvo Platono motinos pusbrolis). Ilgametis Sokrato bičiulis. Bendravo su sofistais, o jo išlikusių tragedijų ir kitų kūrinių fragmentai liudija, kad turėjo tam tikrų intelektualinių aspiracijų. Kritijas įsivėlė į hermų išniekinimo skandalą prieš prasidedant 415 m. pr. Kr. Sicilijos ekspedicijai, tačiau galiausiai buvo išteisintas.

Charmidas, Glaukino sūnus. Kaip ir jo pusbrolis Kritijas, Charmidas buvo vienas iš Platono šeimos narių. Charmidas buvo Periktijonės, Platono motinos, brolis, taigi Platono dėdė. Charmidas yra vienintelis dialogas, kuriame Charmidas atlieka svarbaus pokalbininko vaidmenį, tačiau pats Charmidas Platono dialoguose minimas ne kartą (Prt. 315a; Symp. 222b). Anot Ksenofonto (Mem. 3. 7), Sokratas paskatino Charmidą imtis politinės veiklos. Dalyvavo 404 m. pr. Kr. oligarchų perversme, kartu su Kritiju žuvo 403 m. pr. Kr. Munichijos mūšio metu.

Daugiau apie Kritiją ir Charmidą

Veikalo Charmidas vieta Platono filosofinėje kūryboje

Ankstyvieji dialogai yra įvadas į Platono raštų korpusą. Jie pasižymi tuo, jog yra trumpi, sąmojingi, lengvai skaitomi, suprantami ir filosofinio išsilavinimo neturintiems asmenims. Ankstyvuosiuose dialoguose dėmesys dažniausiai telkiamas į filosofo Sokrato asmenį. Pasitelkdamas klausimo-po-klausimo praktiką, Sokratas dekonstruoja savo pašnekovų žinias apie tam tikrą reiškinį, sąvoką, kol šį galiausiai išvirsta į aporiją.

Vienas iš tokių dialogų yra Charmidas. Jis yra „jaunas“ dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jame vaizduojamas ankstyvasis filosofo Sokrato gyvenimas. Veikalo Charmidas veiksmas prasideda nuo to, jog Sokratas, 429 m. pr. Kr. grįžta į Atėnus – karo ir maro nusekintą miestą – iš kariuomenės stovyklos Poteidajoje. Nukeliavęs į Taurėjo palestrą priešais Basilės šventyklą, Sokratas sutinka daug draugų ir pažįstamų, kurie jam papasakoja apie tų dienų filosofijos padėtį, įvairius jaunuolius, išsiskiriančius išmintimi bei dorybėmis.

Plačiau

Charmido filosofinis palikimas

Charmidas, tyrinėjantis savęs pažinimą, propaguojantis elgesio, veiksmų refleksiją, padarė didžiulę įtaką daugeliui po Platono kūrusių, šiais laikais vis dar itin aktualių, filosofų idėjoms. Pavyzdžiui, teigiama, jog Aristotelis buvo ypatingai įkvėptas dialoge Charmidas pradėtos formuluoti sielos sampratos. Tą galime įžvelgti jo veikale Apie sielą (De Anima). Charmidas skirtingais aspektais yra pratęsiamas Plotino, šv. Augustino ir kt. filosofinėse teorijose.

Plačiau

Dizainerė

Laura Klimaitė

„Ši knygų serija kėlė daugiausia iššūkių. Prie jos dizaino praleidau daugiausia laiko, nes užduotis sukurti knygų serijai dizainą tuo metu man buvo ypač įdomi. Galvojau, kaip Platono knygų serijoje atskleisti  dialogo/-ų idėją (tai Platono dialogų serija). Pagrindinė dizaino mintis yra „besikalbančios knygos“. Sudėjus dvi serijos knygas nugarėle prie nugarėlės susideda pilnas žodis „Platonas“. Vizualinis dialogas plečiasi sudėjus daugiau knygų nugarėlėmis.

Knygai pasirodžius, stengiuosi į ją pasižiūrėti jau nebe dizainerės, o skaitytojo akimis. Skaitau, vartau mano įprastoje skaitymo aplinkoje, žiūriu kokie sprendimai pasiteisina, o kokie galbūt nelabai. Vėliau knygos padedamos matomoje vietoje – studijoje ant lentynos.“

Knygos leidybą finansavo