Veikalo Charmidas vieta Platono filosofinėje kūryboje

Ankstyvieji dialogai yra įvadas į Platono raštų korpusą. Jie pasižymi tuo, jog yra trumpi, sąmojingi, lengvai skaitomi, suprantami ir filosofinio išsilavinimo neturintiems asmenims. Ankstyvuosiuose dialoguose dėmesys dažniausiai telkiamas į filosofo Sokrato asmenį. Pasitelkdamas klausimo-po-klausimo praktiką, Sokratas dekonstruoja savo pašnekovų žinias apie tam tikrą reiškinį, sąvoką, kol šį galiausiai išvirsta į aporiją.

Vienas iš tokių dialogų yra Charmidas. Jis yra „jaunas“ dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jame vaizduojamas ankstyvasis filosofo Sokrato gyvenimas. Veikalo Charmidas veiksmas prasideda nuo to, jog Sokratas, 429 m. pr. Kr. grįžta į Atėnus – karo ir maro nusekintą miestą – iš kariuomenės stovyklos Poteidajoje. Nukeliavęs į Taurėjo palestrą priešais Basilės šventyklą, Sokratas sutinka daug draugų ir pažįstamų, kurie jam papasakoja apie tų dienų filosofijos padėtį, įvairius jaunuolius, išsiskiriančius išmintimi bei dorybėmis.

Antra, dialoge minimos idėjos bei filosofiniai konceptai yra įvedamieji –  egzistuoja kaip vėlesnių Platono tekstų pagrindas. Supažindinama su Platono garsiąją formule, teigiančia, jog siela yra visų blogybių ir visų gėrybių, tenkančių kūnui, šaltinis – tai vėlesniuose Platono darbuose yra išplečiama į sielos padalytumo ir nemirtingumo teoriją. Taip pat egzistuoja kitų užuominų į būsimas teorijas. Pavyzdžiui, vienas iš santūrumo (sōphrosynē) apibrėžimų yra „užsiėmimas savo reikalais“, aptariama priešprieša: užsiėmimo svetimais reikalais koncepcija, kuri veikale Valstybė įvardijama kaip žmogaus, atliekančio ne savo funkcijas, veikla.

Valstybėje svetimų reikalų vengimas ir savo darbo atlikimas siejamas su teisingumu, o Charmide – su santūrumu. Tai paskatina kai kuriuos komentatorius teigti, kad Charmido parašymo metu Platonas dar nebuvo nusiskaidrinęs šių esminių sąvokų.

 

Susiję