Tik ne per seniausiai įsivyravo suvokimas, jog didžioji dauguma klasikinės filosofijos tekstų gali būti traktuojami kaip dialogo Charmidas tąsa.

Charmidas, tyrinėjantis savęs pažinimą, propaguojantis elgesio, veiksmų refleksiją, padarė didžiulę įtaką daugeliui po Platono kūrusių, šiais laikais vis dar itin aktualių, filosofų idėjoms. Pavyzdžiui, teigiama, jog Aristotelis buvo ypatingai įkvėptas dialoge Charmidas pradėtos formuluoti sielos sampratos. Tą galime įžvelgti jo veikale Apie sielą (De Anima). Charmidas skirtingais aspektais yra pratęsiamas Plotino, šv. Augustino ir kt. filosofinėse teorijose.

Tačiau viduramžių ir moderniojoje filosofijoje dialogo Charmidas svarba kiek priblėso. Dėmesys buvo kreipiamas į visai kitus Platono tekstus, nebebuvo sekama dialogo įtaka to meto tekstams. Staigus grįžimas prie dialogo fiksuojamas XX amžiuje – Charmidas buvo ištrauktas iš periferijos ir vėl tapo aktualus – per mažiau nei vieną šimtmetį pasirodė net šešios monografijos, skirtos tyrinėti tik šiam dialogui: Tuckley 1951, Hyland 1981, van der Ben 1985, Schmid 1998, Tuozzo 2011, Levine 2015. Prie šių monografijų taip pat galime pridėti dialogą Charmidas nagrinėjančius skyrius bei esė: Kahn 1996, González 1998, Lampert 2010, Moore 2015 bei Sprague 1976, kuriame autorė grįžta prie „pažinimo pažinimo“ aspekto, jį tyrinėjant antrinės informacijos svarbai filosofinių žinių identifikavime.

Naujų filosofinių tekstų apie Charmidą atsiradimo veiksnys nurodo, jog šiame dialoge gvildenamos temos rezonuoja su nūdienos socio-politinėmis, visuomeninėmis problemomis. Centrinė dialogo Charmidas sąvoka – santūrumas – dabartiniame Realpolitik kontekste, valdant asmenybėms, nepuoselėjančioms nei šios savybės, nei siekiant „pažinti save“, įgauna didžiulę svarbą kaip teoretinė utopija. 

Susiję