Ciceronas pagrįstai laikomas vienu iš dviejų ryškiausių romėniškosios filosofijos atstovų greta Senekos (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.), o jo filosofiniai veikalai net po kelis kartus yra išversti į visas didžiąsias Europos kalbas. Ciceronas buvo pirmasis, svarstęs graikiškosios filosofijos problemas lotynų kalba bei sukūręs graikiškoms sąvokoms ir terminams lotyniškus atitikmenis, plačiai naudojamus iki šių dienų. Be to, jo filosofiniai veikalai dažnu atveju tarnauja kaip vienintelis istorinis šaltinis, iš kurio sužinome apie antikinės filosofijos pobūdį ir raidą, kadangi juose pateikiamos išsamios ir rišlios kitų reikšmingų Antikos autorių neišlikusių veikalų citatos. Cicerono filosofiniuose veikaluose svarstomos teorinės ir praktinės filosofijos problemos didele dalimi lėmė tolesnės Vakarų filosofijos istorijos raidą: ir užsienio aukštosiose mokyklose, ir Vilniaus universitete Ciceronas buvo vienas plačiausiai cituojamų autorių greta Platono ir Aristotelio.

Daugiau apie filosofą Ciceroną

Živilė Pabijutaitė – Kaune gimusi filosofė, vertėja, baigusi filosofijos ir klasikinės filologijos studijas, 2021 m. apgynusi filosofijos krypties daktaro disertaciją, kurioje tyrė Aristotelio jūrų mūšio paradokso interpretacijas iš šiuolaikinės logikos perspektyvos. Mokslinių interesų laukas – Aristotelio logika ir metafizika, jų recepcija Viduramžiais ir šiandien, įvairios neklasikinės logikos atmainos. Šių sričių filosofinius tyrimus nuo studijų pradžios Živilė Pabijutaitė derina su klasikinių tekstų vertimais iš lotynų kalbos – publikuotų vertimų sąraše greta Cicerono yra tokie autoriai kaip Boecijus, Abeliaras, Buridanas, Lavenhamas, Luisas de Molina ir kt.

Daugiau apie vertėją Živilę Pabijutaitę

Apie iššūkius verčiant Cicerono veikalą Živilė Pabijutaitė atsiliepė taip:

„De fato – didele dalimi neišlikęs veikalas: mūsų dienų nepasiekė jo pradžia ir pabaiga, gausu nutrūkstančių paragrafų. Dėl šios priežasties darbas su šiuo tekstu yra kitoks nei su mums įprastais filosofijos klasikų kūriniais – čia sudėtinga išskirti atskiras struktūrines dalis, numanyti originalų autoriaus sumanymą ar net aiškiai įvardyti ginamą tezę.  Omnia fato fiunt  („visa vyksta pagal lemtį“) – tai teiginys, kurį įvariais  istoriniais, filosofiniais ir asmeninės patirties pavyzdžiais, kartais pasitelkiant ironiją ir net pašaipą siekiama nuginčyti išlikusiuose fragmentuose. Kita vertus, Cicerono filosofiniams dialogams dažnai būdinga argumentavimo „už abi dalyko puses“ (in utramque  partem) struktūra, kur apsvarstomi abu galimi požiūriai į svarstomą temą, ir esama nuomonės, kad viena tokių dalių, dydžiu prilygstanti išlikusiajai, mūsų dienų nepasiekė – joje galimai buvo dėstomas priešingas, deterministinis požiūris į būsimų įvykių eigą.“

Plačiau