Ketindami 2021 metais išleisti iš naujo išverstą ir autoriaus susirašinėjimais su amžininkais papildytus René Descartes’o Metafizinius apmąstymus, metus pradėjome nuo Descartes’o minčiai skirto seminaro, kuriame dalyvavo iš lotynų kalbos knygą verčianti Živilė Pabijutaitė, filosofo susirašinėjimus iš prancūzų kalbos verčianti Daina Habdankaitė ir įvadą naujam papildytam leidimui rašantis Laurynas Peluritis. Mažoje filosofų ir filosofijai neabejingų akademikų grupelėje nuodugniai skaitėme vieną įtakingiausių Vakarų filosofijos veikalų, keldami konceptualius klausimus ir diskutuodami dėl vertimo subtilybių.

Lietuviškas Petro Račiaus teksto vertimas išleistas 1978 metais kaip Descartes’o raštų dalis, kurie, savo ruožtu, jau tapę bibliografine retenybe. Račiaus vertimas darytas iš prancūziškojo teksto varianto, kuris, nors ir aprobuotas paties autoriaus, dažnai konceptualiai skiriasi nuo lotyniškojo. 8 sekmadieninių seminarų ciklas organizuotas kaip pasirengimas būsimam knygos ir laiškų rinkinio leidimui, kartu su vertėjomis, įvado autoriumi ir kitais filosofijos specialistais nagrinėtos esminės veikalo sąvokos, aptartos pagrindinės idėjos ir permąstyta jų reikšmė filosofijos istorijai iki šiol lietuviškai neprakalbintų filosofinių susirašinėjimų kontekste.

Skaitydami darbinį vertimo iš lotynų kalbos variantą bei anksčiau išleistąjį vertimą iš prancūzų kalbos, seminaro dalyviai kėlė tokius konceptualinius klausimus, kaip mąstymo gebų rūšių įvardijimas (jei vaizduotė įsivaizduoja, o protas protauja, tai ką daro intelektas?) ir subtilus skirtumas tarp filosofinės meditacijos ir filosofinio apmąstymo.

Thomaso Hobbeso prieštaravimų René Descartes’ui kontekste aptartas ne tik įtemptas santykis tarp susirašinėjimo dalyvių, bet ir kardinaliai priešingos abiejų filosofų pamatinės prielaidos. Ar Hobbesas neatidžiai ir paskubomis skaitė oponento knygą? O gal specialiai pasigamino idėjinę kaliausę?

Kelias savaites trukę skaitymai vainikuoti aptariant Descartes’o tekstą „Pagrindimas, geometriniu būdu įrodantis Dievo egzistavimą ir skirtumą tarp žmogaus dvasios ir kūno“. Užgimęs iš filosofo susirašinėjimų su bičiuliu tėvu Marine’u Mersenne’u, šis Descartes’o tekstas pasižymi itin griežta ir formalia struktūra, kuri smarkiai kontrastuoja su skaitytojams įprastesniu dekartiškosios abejonės metodu. Ar „geometrinis metodas“ pranašesnis įrodinėjant Dievo egzistavimą? Kaip Descartes’as apsibrėžia pagrindines ir kituose veikaluose pasirodančias „mąstymo“, „idėjos“, „dvasios“, „substancijos“ ir kitas sąvokas?