Alius Jaskelevičius: kiekviename bandyme versti slypi pažadas prisiliesti prie to, kas yra anapus
Platono dialogų vertimas yra apgaulingai paprastas. Ir iš tiesų galima pastebėti, kad dialogų žodynas yra palyginti paprastas, todėl net ir graikų kalbos naujokui tas viršutinis graikiško teksto sluoksnis yra nesunkiai atveriamas. Tačiau vertėjo užduotis – išversti ne reikšmes, bet prasmes, t. y. atverti gilesnius, po paviršiumi slypinčius, teksto sluoksnius.
Su šiuo bandymu tai padaryti syja ir įvairios skirtingų vertėjų pasitelkiamos vertimo strategijos – kokią prieigą reikia taikyti verčiamam tekstui. Žinia, vyrauja dvi teorijos: pirmoji iš jų teigia, kad verčiamas tekstas turi prisidėti prie tos kalbos, į kurią yra verčiama; antroji teorija teigia, kad reikia pabandyti perteikti svetimkalbį tekstą kiek galima tiksliau, nenutolstant nuo originalo.
Ši pozicija ar vertimo strategija, kuria naudojamasi ir verčiant Platono Charmidą, man atrodo neišvengiama. Tokiu būdu per vertimą yra atskleidžiama ne tik teksto prasmė, bet ir perteikiamas jo neįprastumas, kitoniškumas, netgi nejaukumas, kuris dažnusyk yra nutrinamas (vertimo klausimais rašę G. Steineris ar H. Meschonnicas kalba apie tokią negimtakalbio teksto svetimymo peretikimo būtinybę).
Ir visgi praradimai yra neišvengiami. Charmido vertėjas jaučia tam tikrą pralaimėjimo kartėlį, kadangi dialoge vartojama sōphrosynē, vertėjo supratimu, taip ir pasilieka savo neišverčiamumo didybėje. Šią sąvoką Platonas meistriškai naudoja siekdamas perteikti skirtingus šios sąvokos aspektus: sōphrosynē gali būti suprantama tiek kaip santūrumas, susivaldymas, drovumas, proto blaivumas. Vertėjui tenka nemenka užduotis pamėginti išsiaiškinti, apie kurį šios sąvokos aspektą Platonas kalba. Tačiau vertimas reikalauja pasirinkti vieną variantą, kuris toli gražu neperteikia verčiamos sąvokos platumo, o ir kitos galimybės (pvz., bandymas išversti žodį per jo etimologiją) užduotį ne ką tepalengvina. Štai todėl vertimas yra didžiulė rizika ir kartu pažadas. Didžiausia rizika yra pirmiausia rizika nesuprasti: versdamas rizikuoji nesuprasti autoriaus minties ir šitokiu būdu atimti supratimo galimybę iš skaitytojo. Tai yra dviguba netektis: prasmė išsprūsta tiek vertėjui, tiek skaitytojui, o tekstas su savąja žinia pakimba kažkur vidury. Vertimo pažadas yra susijęs su daugiau nei tik teksto išvertimu. Vertimas pirmiausia žada geresnį supratimą to, kas skleidžiasi tekste. Tačiau ne tik. Didžiausias pažadas – tai pažadas prisiliesti prie kažko, kas yra anapus teksto.
Susiję
