Platonas

Platonas (422–347 m. pr. Kr) – graikų mąstytojas, kilęs iš Atėnų. Kartu su savo mokytoju Sokratu bei mokiniu Aristoteliu padėjo Vakarų filosofijos pagrindus. Žymus savo ontologine idėjų teorija, teigiančia, jog egzistuoja ideali būtis ir nuo jos priklausoma materiali realybė. 

Biografijos faktai

Dėl pirminių šaltinių trūkumo didelė dalis Platono biografinių faktų buvo atkurti remiantis jo amžininkų bei klasikinių istorikų raštais. Visgi, atsižvelgiant į tai, jog Platonas buvo garsi bei įtakinga asmenybė Antikinėje Graikijoje, atkurta gana nemaža dalis filosofo gyvenimo.

Platonas gimė Aristono – Mesenijos bei Atėnų palikuonio – ir Periktionės – 6 a. Graikijoje gyvenusio poeto, leidėjo Solono giminaitės – šeimoje. Tikrasis Platono vardas yra Aristoklis, o šią, taip prilipusią pravardę, filosofas įgavo gyvenimo eigoje. Remiantis istoriniais duomenimis teigiama, jog Platonas buvo tvirto sudėjimo, atletiškas, todėl nuo šių savo išvaizdos savybių įgavo pravardę: „plat“ – nuo būdvardžių „platus“, „plačiapetis“ (πλατύς).

Ir Aristonas, ir Periktionė buvo graikų aristokratijos atstovai, todėl Platonas, kaip kiti privilegijuotieji berniukai, įgavo puikų išsilavinimą, mokėsi pas geriausius Atėnų pedagogus. Platonas buvo mokomas gramatikos, muzikos, gimnastikos, piešimo, taip pat klausėsi filosofijos paskaitų, kuriose buvo remiamasi tokių filosofų, kaip Parmenidas, Herakleitas, Kratilas ir Pitagoras, doktrinomis, kurios jaunąjį mąstytoją supažindino su metafizika ir epistemologija.  

Platono tėvas Aristonas mirė, kai Platonas buvo dar jaunas berniukas. Netrukus po Aristono mirties Periktionė ištekėjo už graikų politiko, ambasadoriaus Persijoje Pyrilampo. Manoma, jog Platonas turėjęs du brolius, vieną sesę ir vieną įbrolį. Dažnai jo šeimos nariai būdavo minimi dialoguose. Tai rodo, kad Platonas didžiavosi savo gimine.

Jaunystėje Platonas patyrė du reikšmingus įvykius, kurie nulėmė jo gyvenimo kryptį. Pirmasis įvykis – susitikimas su didžiuoju graikų filosofu Sokratu. Sokrato pokalbiai su įvairiais žmonėmis, jo diskutavimo metodai, mąstymo būdas Platonui darė didžiulį įspūdį. Tapęs Sokrato mokiniu, Platonas gyvenimą paskyrė dorybės klausimų kontempliacijai, kilnaus charakterio formavimui ir įvairiems filosofiniams klausimams bei atsakymams. Antrasis įvykis – Pelaponeso karas, vykęs tarp Atėnų ir Spartos (431–404 m. pr. Kr). Atėnų pralaimėjimas pažymėjo demokratijos pabaigą – spartiečiai, užėmę regioną, įvedė oligarchinę valdymo sistemą, naikino kultūrinį ir religinį paveldą, siaubė laukus ir miestus. 404 m. pr. Kr. susiformavo Trisdešimties tiranų oligarchinis režimas, vadovaujamas Kritijo bei Terameno. Platonas siūlymą prisidėti prie šios atėniečių teises smarkiai apribojusios valdžios atmetė.

Visgi 403 m. pr. Kr., susiklosčius palankioms politinėms aplinkybėms, žuvus tiranams, nuvertus oligarchiją ir atkūrus demokratiją, Platonas pradėjo svarstyti apie karjerą politikoje, tačiau Sokrato egzekucija 399 m. pr. Kr. jį nuo šių svarstymų sustabdė – Platonas pasuko filosofijos studijų linkme.

Po Sokrato mirties Platonas dvylika metų keliavo po Viduržemio jūros regioną: studijavo matematiką su pitagoriečiais, Egipte tyrinėjo geometrijos, astronomijos, religijos mokslus. Šiuo laikotarpiu parašė pirmuosius savo veikalus.

Grįžęs po kelionių, 387 m. pr. Kr, įkūrė Akademiją sename Atėnų herojui Akademui skirtame alke. Šiame moksliniame centre buvo mokoma matematikos, dialektinio metodo, buvo kuriama augalų bei gyvūnų klasifikacija, diskutuojama įvairiomis temomis. Itin svarbus buvo matematikos mokslas, per kurį Platonas atrasdavo savo „aukso grynuolius“, gabiausius mokinius. Ši akademija gyvavo daugiau nei 900 metų, joje du dešimtmečius išdirbo ir Platono mokinys Aristotelis.

PLATONO FILOSOFIJA

Pagrindiniai bruožai 

Platono filosofija, paremta dialektikos principu, yra itin plati, kone visas egzistencijos dalis kontempliuojanti sistema. Visgi, yra kelios mąstymo kryptys, kur filosofas išsiplėtė labiausiai, tai – ontologija, etika bei politika.

Platonas yra vertinamas ne tik dėl savo originalios filosofinės sistemos, bet ir dėl perteikiamų idėjų formos: filosofas yra įvaldęs įvairias meninės raiškos priemones – metaforas, alegorijas, metonimijas, oksimoronus, epitetus, litotes ir panašiai. Platonas taip pat geba meistriškai perteikti veikėjų nuotaiką, bendrą atmosferą, įsijausti į skirtingus kalbėsenos būdus. Neatskiriama raštų formos ir turinio dalis yra ironija bei humoras, šie pagyvina tekstą, tačiau dėl jų neretai pasimeta teiginiai, todėl dėl kai kurių faktų, idėjų bei teorijų rimtumo diskutuojama iki šių dienų. Manoma, jog Platono teksto formą įkvėpė sokratiškasis dialogas. Platonas buvo įsitikinęs šios formos pranašumu bei galvojo, jog šis rašymo būdas panašiausias į kalbėjimą.

Ontologija

Platonas labiausiai žinomas dėl savo ontologinės sistemos, teigiančios, jog egzistuoja ideali būtis ir nuo jos priklausoma materiali realybė.

Kiekvienas daiktas turi savo idėją idėjų pasaulyje. Empirinėje (daiktiškojoje) plotmėje daiktai, būdami netvarūs, mirtingi, egzistuoja tik kaip specifinės idėjos, kuri yra amžina ir universali, atspindžiai.

Pagal Platono ontologinę sistemą idėjų pasaulis yra vienintelis pastovus dalykas, o juslėmis patiriama realybė yra apgaulinga bei permaininga, todėl žmogaus tikslas yra idealus gėris, noras pažinti grynąsias idėjas, o realios gėrybės, kaip žemesnės, privalo būti jam pavaldžios ir laikomos tik priemonėmis.

Etika

Platonas savo etinėje sistemoje išskiria tris sielos pradus, kurie paaiškina kiekvieną žmogaus elgesio manifestaciją. Anot filosofo, egzistuoja šios sielos dalys (pradai):

  • svarstančioji (protingoji),
  • narsioji (ambicingoji, afektyvioji)
  • geidžiančioji

Platonas teigia, jog žmogaus siela iš prigimties yra dora, tačiau norint ją tokią palaikyti privaloma išlaikyti šių pradų hierarchiją. Geidžiantysis pradas privalo paklusti narsiajam ir svarstančiajam, o narsusis – svarstančiajam. Tai išpildžius įsivyrauja harmonija, teisingumo išraiška vidiniame bei socialiniame gyvenime.

Politika

Politikos teorija nuodugniausiai išplėtota garsiausiame Platono veikale Valstybė. Jame Platonas išskiria tris luomus:

  • valdantieji (filosofai)
  • kariai (sargybiniai)
  • dirbantieji

Šių luomų atstovai turi skirtingas funkcijas, tik tokiu būdu užtikrinamas teisingumas vidaus politikoje. Platono utopinis politikos vaizdinys taip pat pasižymi aristokratijos išaukštinimu, teigiant, jog tokioje santvarkoje gyvenantys žmonės bus laimingiausi ir teisingiausi. Veikale taip pat plėtojama prielaida apie meno nereikalingumą valstybėje, taip pat pasisakoma už valstybės gyventojų išsilavinimo būtinybę.

Ankstyvasis – vidurinysis – vėlyvasis laikotarpiai

Pirmasis (ankstyvasis) laikotarpis apima Platono keliones 399 – 387 m. pr. Kr. Šiuose tekstuose Platonas bando perteikti Sokrato filosofiją ir mokymą. Į šį laikotarpį įeina tokie Platono dialogai, kaip Sokrato apologija (veikiausiai parašyta kaip duoklė filosofui iškart po Sokrato mirties), Protagoras, Eutifronas, Hipijas mažasis, Hipijas didysis, Ijonas ir t. t.

Antrasis (arba vidurinis) laikotarpis pasižymi idėjomis apie teisingumo, drąsos, išminties idealus. Šiame laikotarpyje, priešingai negu pirmajame, kuriame Platonas, galima teigti, tik atkartojo Sokrato mąstymą, Platonas jau perteikia savąsias originalias idėjas. Šiuo laikotarpiu parašytas pagrindinis filosofo veikalas Valstybė.

Trečiuoju (arba vėlyvuoju) laikotarpiu Platonas peržvelgia savo ankstyvąsias metafizines idėjas. Jis tyrinėja meno (šokio, muzikos, dramos ir architektūros) vaidmenį, taip pat etikos ir moralės svarbą. Šiame laikotarpyje Sokrato idėjos bei jo asmuo, kaip veikėjas dialoguose, užima nebe tokią centrinę vietą. 

Autoriaus knygos