Atėnų tiranai Kritijas ir Charmidas

Itin svarbus yra Charmido istorinis kontekstas, ypač tai, kas liečia Charmido ir Kritijo asmenis, kadangi po kelių dešimčių metų po dialoge vaizduojamo veiksmo abu šie veikėjai pataps žiaurios Trisdešimties tiranų oligarchinės valdžios dalimi.

Kritijas, Kalaischro sūnus (c. 460–403 m. pr. Kr) turbūt geriausiai žinomas kaip vienas iš trisdešimties tiranų. Gimė senoje ir turtingoje šeimoje, kuriai priklausė ir Platonas (buvo Platono motinos pusbrolis). Ilgametis Sokrato bičiulis. Bendravo su sofistais, o jo išlikusių tragedijų ir kitų kūrinių fragmentai liudija, kad turėjo tam tikrų intelektualinių aspiracijų. Kritijas įsivėlė į hermų išniekinimo skandalą prieš prasidedant 415 m. pr. Kr. Sicilijos ekspedicijai (plg. Andoc. 1. 47; 1. 68), tačiau galiausiai buvo išteisintas. Prisidėjo prie 411 m. pr. Kr. oligarchų sąmokslo, nuvertusio demokratiją, tačiau jo vaidmuo buvo nedidelis. Oligarchų režimui žlugus, buvo ištremtas ne iš karto, o praėjus keliems metams, tikriausiai 407 m. pr. Kr. ištremtas į Tesaliją, kur prisidėjo prie Tesalijos penestų sukilimo prieš savo šeimininkus (plg. Xen. Hell. 2. 3. 36. Mem. 1. 2. 24). Kritijas žavėjosi spartietiškais papročiais ir gyvenimo būdu, apie tai parašė keletą veikalų. Spartai nugalėjus Atėnus 404 m. pr. Kr., Kritijas sugrįžo iš tremties ir tapo vienu iš trisdešimties tiranų. Ksenofontas (Hell. 2. 3 – 4) jį vaizduoja kaip kraštutinių pažiūrų atstovą, smurtingą ir skrupulų nepripažįstantį žmogų. Žuvo 403 m. pr. Kr., kovodamas su demokratijos šalininkais. 

Charmidas, Glaukino sūnus. Kaip ir jo pusbrolis Kritijas, Charmidas buvo vienas iš Platono šeimos narių. Charmidas buvo Periktijonės, Platono motinos, brolis, taigi Platono dėdė. Charmidas yra vienintelis dialogas, kuriame Charmidas atlieka svarbaus pokalbininko vaidmenį, tačiau pats Charmidas Platono dialoguose minimas ne kartą (Prt. 315a; Symp. 222b). Anot Ksenofonto (Mem. 3. 7), Sokratas paskatino Charmidą imtis politinės veiklos. Dalyvavo 404 m. pr. Kr. oligarchų perversme, kartu su Kritiju žuvo 403 m. pr. Kr. Munichijos mūšio metu. 

Žinodami Kritijo bei Charmido likimą, į jų pasisakymus, išreikštus dialoge Charmidas, pradedame žvelgti kitaip, ieškoti tam tikrų tiraniškumo apraiškų. Charmidas, būdamas dar labai jaunas, nebuvo iki galo susiformavęs, todėl vis blaškėsi tarp elitistiškai nusiteikusio Kritijo bei demokratinių idėjų kupino Sokrato. Deja, atsižvelgdami į Charmido biografijos faktus, matome, jog kovoje dėl žaviojo vaikino sielos Sokratas pralaimėjo. Visgi, dauguma tyrinėtojų teigia, jog jei Charmidas būtų ilgiau išbuvęs Sokrato globoje, praktikavęs santūrumą bei teisingą elgesį, tokio likimo būtų išvengęs.

Parengta pagal vertėjo Aliaus Jaskelevičiaus komentarus veikale Charmidas.

 

Susiję