Autorius

Emmanuel Levinas 

Emmanuel Levinas (1906–1995) gimė  litvakų  šeimoje Kaune ir kone iš karto buvo įmestas į rytų Europos žydų kultūros lauką, augo kalbėdamas rusų bei  jidiš  kalbomis. E. Levino jaunystėje gyvenimas pagal žydiškas tradicijas buvo savaime suprantamas dalykas, o jo bendruomenė buvo griežtai tradicijas praktikuojantys judėjai, švenčiantys religines šventes, šabą, atidžiai nagrinėjantys Torą, Talmudą bei kitus šventuosius judaizmo tekstus.  Emmanuelio  Levino išsilavinimas taip pat buvo vykdomas pagal religinę tradiciją ir nors savo filosofiniuose tekstuose jis niekada akivaizdžiai nesinaudojo religine argumentacija, tyrėjai atpažįsta žydiškąjį Levino mąstymo sluoksnį.  

Filosofas Freiberge studijavo Husserlio fenomenologiją, ten ir susipažino su filosofu Martinu Heideggeriu. Husserlis ir Heideggeris –  kertiniai partneriai Levino mąstyme, jų tyrimams paskirtos pirmosios Levino knygos. Taigi, nors dalyvavo prancūzų kultūriniame gyvenime, ten dažniausiai rėmėsi vokiečių mąstytojais. Su tuo susijęs ir vėlesnis Levino populiarumas, nes jo Husserlio ir Heideggerio studijos buvo puiki medžiaga taip vadinamajai „kartai po  Sartre’o“, siekusiai „iš  Sartre’o  susigrąžinti Husserlį ir Heideggerį“.  

Daugiau apie filosofą Emmanuelį Leviną

Vertėjas

Viktoras Bachmetjevas

Viktoras Bachmetjevas – Vytauto Didžiojo filosofijos profesorius, filosofinių knygų leidėjas bei vertėjas. Filosofo mokslinių tyrimų sritys yra šiuolaikinė etika, 19-20 a. filosofija, Emmanuelio Levino, Søreno Kierkegaardo, René Descartes’o tekstai.

Daugiau apie vertėją Viktorą Bachmetjevą

Proto vienatvės problema 

Laikas ir Kitas yra portalas į Levino garsiausią veikalą Totalybė ir Begalybė. Paskaitose, kurios surinktos šiame veikale, Levinas peržengia ankstyvuosius fenomenologijos tyrinėjimus ir pajuda savo originalios filosofijos link. Šias paskaitas Levinas skaito jau po holokausto, jo tėvų ir brolių nužudymo ir gyvenimo karo stovykloje patirties.

Veikale Laikas ir Kitas Levinas pradeda nagrinėti jo požiūriu esminę proto savybę – jo vienatviškumą. Kalbėdamas apie sąmonės vienatviškumą Levinas atkreipia dėmesį į stebėtiną mūsų sąmonės savybę savo mintyse atsitraukti iš pasaulio. Tai galime iliustruoti ir kasdienėmis situacijomis, kai susimąstę nebepastebime aplinkos, kurioje esame, o apie mus sako: „mintimis jis buvo kažkur kitur“. Tai galime suprasti ir žvelgdami į kito žmogaus kūną, kuomet mums kyla intuicija, kad šis konkretus žmogus yra kažkas daugiau, nei materija iš kurios jis yra sudarytas. Proto vienatvė Levinui nėra tik jo paties atrastas faktas, bet Vakarų mąstymo varomoji jėga, jo prielaida ir pagrindinė problema.

Plačiau

Įtaka filosofinei tradicijai

Į Levino mąstymą gręžėsi mąstytojai, kurie, sutikdami, kad neegzistuoja viena moralinė tiesa, kartu nenorėjo pripažinti, kad moralinėje plotmėje jokių taisyklių nėra ir turi dominuoti reliatyvizmas. Būtent tuo žavi Levino etika: ji atskleidžia privalėjimą Kitam, kartu neapluodama į „būties tvarką“ ar „Dievą“.

Filosofijoje turbūt niekas taip nepersėmė savo mąstymo pamatinėmis Levino etinėmis kategorijomis kaip Jacques Derrida. Levinas yra vienas centrinių autorių taip vadinamame „antrajame“ Derrida kūrybos laikotarpyje, nors jis yra ir vienas pagrindinių ankstyvos esė Prievarta ir metafizika įkvėpimo šaltinių. Derrida, remdamasis Levino etika, bandė apmąstyti įvairius paradoksus, kurie kyla susidūrus su Kitu ir kalbant apie svetingumą, atleidimą, ar gyvūną kaip kitą. Viena vertus, sekdamas Levinu jis pabrėžė, kad privalome viską kitam, privalome būti absoliučiai svetingi, privalome atleisti, bet kartu parodė ir struktūrinę neįmanomybę tai daryti.

Plačiau

Knygos leidybą finansavo