Emmanuel Levinas

Levino filosofiniam gyvenimui didžiausią įtaką padarė keturi įvykiai. Pirmasis yra gimimas. Levinas gimė 1906 m. sausio 12 d. litvakų šeimoje Kaune. E. Levinas kone iš karto buvo įmestas į rytų Europos žydų kultūros lauką, augo kalbėdamas rusų bei jidiš kalbomis. E. Levino jaunystėje gyvenimas pagal žydiškas tradicijas buvo savaime suprantamas dalykas, o jo bendruomenė buvo griežtai tradicijas praktikuojantys judėjai, švenčiantys religines šventes, šabą, atidžiai nagrinėjantys Torą, Talmudą bei kitus šventuosius judaizmo tekstus. Emmanuelio Levino išsilavinimas taip pat buvo vykdomas pagal religinę tradiciją ir nors savo filosofiniuose tekstuose jis niekada akivaizdžiai nesinaudojo religine argumentacija, tyrėjai atpažįsta žydiškąjį Levino mąstymo sluoksnį.

Emmanuelio Levino tėvas buvo knygyno savininkas, tad Emmanuelis bei du jo broliai (Boris bei Aminadab) ilgą laiką praleisdavo jame. Kai E. Levinas buvo aštuonerių metų, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, dėl kurio 1916 metais jo šeima buvo priversta emigruoti iš Kauno, kuris tuo metu buvo Rusijos imperijos pakraštys, į Charkovą, Ukrainą – joje E. Levinas bei jo šeima išbuvo kelerius metus. 1920 metais Levino šeima grįžo į Lietuvą, kurioje Levinas tęsė savo mokslus.

Antrasis įvykis yra Levino išvykimas studijuoti į Prancūziją, Strasbūrą 1923 metais. Studijų metais Levinas užmezga visą gyvenimą truksiančią draugystę su Maurice’u Blanchot, kuris vėliau taps praktiškai kultine figūra visai Prancūzų intelektualų kartai. Bene visą gyvenimą Levinas išliko pirmiausia prancūzų kultūrinio gyvenimo dalyviu, o po jo magnus opus Totalybė ir Begalybė pasirodymo vis labiau ir to diskurso nagrinėjimo tema, jo objektu.

1928 m. įvyksta trečiasis Levino filosofinį gyvenimą pakeitęs įvykis. Jis išvyksta į Freibergą studijuoti Husserlio fenomenologijos ir ten sutinka Martiną Heideggerį. Husserlis ir Heideggeris tampa kertiniais partneriais Levino mąstymui, jų tyrimams paskirtos pirmosios Levino knygos. Taigi, nors dalyvavo prancūzų kultūriniame gyvenime, ten dažniausiai rėmėsi vokiečių mąstytojais. Su tuo susijęs ir vėlesnis Levino populiarumas, nes jo Husserlio ir Heideggerio studijos buvo puiki medžiaga taip vadinamajai „kartai po Sartre’o“, siekusiai „iš Sartre’o susigrąžinti Husserlį ir Heideggerį“.

Paskutinis Leviną, kaip ir visą pasaulį, sukrėtęs įvykis yra holokaustas. 1939 metais E. Levinas tapo Prancūzijos piliečiu, Antro pasaulinio karo pradžioje filosofas tarnavo kariuomenėje, padėjo versdamas iš rusų bei prancūzų kalbų. 1940 metais vokiečių kariuomenė, įsiveržusi į Prancūzija, apsupo ir E. Levino padalinį ir privertė pasiduoti. Filosofas, ištremtas į Hanoverį, Vokietiją, tapo karo kaliniu, kur buvo paskirtas į specialų baraką žydų kaliniams, kuriems buvo uždrausta bet kokia religinio garbinimo forma. Visgi, kad ir koks sunkus būtų buvęs gyvenimas karo belaisvių stovykloje, Levinui pavyko išvengti koncentracijos stovyklos siaubo. Dėl šios priežasties E. Levinas galėjo toliau rašyti, tęsti savo filosofinius tyrinėjimus – daugelios karo kalinių atmino, jog Levinas dažnai kažką vis žymėdavosi į savo sąsiuvinį. Tuo tarpu, kai E. Levinas kalėjo, jo draugas filosofas Maurice’as Blanchot padėjo Levino dukrai ir žmonai išsigelbėti nuo holokausto pasislėpiant vienuolyne ir taip pat, rizikuodamas savo saugumu, pasirūpino, kad Levinas galėtų su šeima susirašyti laiškais. Kaune likę Levino tėvai ir broliai buvo nužudyti pirmosiomis okupacijos dienomis tiesiog prie savo namų, A. Mickevičiaus gatvėje.

„Levinas sako, kad pirmoji filosofija yra etika, iš kurios išeina visi likę klausimai. Tai, kad po Antrojo pasaulinio karo, po Holokausto baisumų, kai atrodė, kad žmogaus gyvybė absoliučiai nuvertinta, radikaliai ir taip aštriai, sąmoningai teigti, kad etika ir moralė, visgi, yra svarbiausios, tai ir yra Levino stiprybė ir išskirtinumas“, – teigia knygos vertėjas filosofas Viktoras Bachmetjevas.

Autoriaus knygos

Nemokamas pristatymas užsakymams nuo 25eur.

X