Filosofo Emmanuelio Levino įtaka filosofinei tradicijai

Emmanuelis Levinas yra vienas iš turtingos Vakarų metafizikos įveikos tradicijos atstovų ir žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – vienas jos paskutinių atstovų. Ar Levinui pavyko peržengti metafizinį mąstymą? Ne. Metafizika vis dar gyvuoja tarp mūsų. Ar tuomet šis mąstymo nuotykis buvo veltui, o Laikas ir Kitas tėra intelektualinio pralaimėjimo dokumentas? Toli gražu. Kitybė, skirtumas ir laikas – trys sąvokos sudarančios postmetafizinio mąstymo „branduolį“ išlieka neišvengiamos bet kokiam šiuolaikiniam mąstymui, net jei ir norima parodyti jų ydingumą.

Pagrindinės Laiko ir Kito tezės – „laikas yra santykis su Kitu“, „Kitas yra visiškai Kitas“ ir „Kitam privalau viską“ – išsisėjo visoje kontinentinėje filosofijoje ir netgi peržengė akademinio pasaulio ribas. Išleisti tūkstančiai tomų, organizuotą tūkstančiai konferencijų, bet tyrinėtojai lyg šiol ginčijasi dėl Levino filosofijos pagrindinių temų ir argumentų. Laikas ir Kitas tikrai paranki knyga šiems ginčams spręsti, nes ji atskleidžia kaip gimė vėliau išplėtotos idėjos, Laike ir Kitame jos dar yra paprastesniame pavidale. 

Į Levino mąstymą gręžėsi mąstytojai, kurie, sutikdami, kad neegzistuoja viena moralinė tiesa, kartu nenorėjo pripažinti, kad moralinėje plotmėje jokių taisyklių nėra ir turi dominuoti reliatyvizmas. Būtent tuo žavi Levino etika: ji atskleidžia privalėjimą Kitam, kartu neapluodama į „būties tvarką“ ar „Dievą“.

Filosofijoje turbūt niekas taip nepersėmė savo mąstymo pamatinėmis Levino etinėmis kategorijomis kaip Jacques Derrida. Levinas yra vienas centrinių autorių taip vadinamame „antrajame“ Derrida kūrybos laikotarpyje, nors jis yra ir vienas pagrindinių ankstyvos esė Prievarta ir metafizika įkvėpimo šaltinių. Derrida remdamasis Levino etika bandė apmąstyti įvairius paradoksus, kurie kyla susidūrus su Kitu ir kalbant apie svetingumą, atleidimą, ar gyvūną kaip kitą. Viena vertus, sekdamas Levinu jis pabrėžė, kad privalome viską kitam, privalome būti absoliučiai svetingi, privalome atleisti, bet kartu parodė ir struktūrinę neįmanomybę tai daryti.

Kaip jau minėta, Levinas tapo žymiu net ir anapus siaurų filosofų ratelių. Vieniems jis reprezentavo ypatingą etinę jautrą ir pareigą, o kitiems tapo lunatiko kairiojo skelbiančio pasidavimą kitokiems prototipu. Nereikia nė sakyti, kad tai nesąmonė. Tereikia prisiminti: anot Levino, ten, kur yra vienas, yra metafizika; ten, kur yra du, yra etika; ten, kur yra trys, reikia siekti teisingumo.   

 

Susiję