Laikas ir Kitas nagrinėjama proto vienatvės problema

Laikas ir Kitas yra portalas į Levino garsiausią veikalą Totalybė ir Begalybė. Paskaitose, kurios surinktos šiame veikale, Levinas peržengia ankstyvuosius fenomenologijos tyrinėjimus ir pajuda savo originalios filosofijos link. Šias paskaitas Levinas skaito jau po holokausto, jo tėvų ir brolių nužudymo ir gyvenimo karo stovykloje patirties. 

Veikale Laikas ir Kitas Levinas pradeda nagrinėti jo požiūriu esminę proto savybę – jo vienatviškumą. Kalbėdamas apie sąmonės vienatviškumą Levinas atkreipia dėmesį į stebėtiną mūsų sąmonės savybę savo mintyse atsitraukti iš pasaulio. Tai galime iliustruoti ir kasdienėmis situacijomis, kai susimąstę nebepastebime aplinkos, kurioje esame, o apie mus sako: „mintimis jis buvo kažkur kitur“. Tai galime suprasti ir žvelgdami į kito žmogaus kūną, kuomet mums kyla intuicija, kad šis konkretus žmogus yra kažkas daugiau, nei materija iš kurios jis yra sudarytas. Proto vienatvė Levinui nėra tik jo paties atrastas faktas, bet Vakarų mąstymo varomoji jėga, jo prielaida ir pagrindinė problema.

Anot Levino, kai René Descartes’as atskiria sąmonę ir materiją, mūsų mąstymas tarytum pakimba virš materialiojo pasaulio. Tačiau Descartes’as kelia hipotezę, kad mūsų sąmonė ir materialus pasaulis susijungia kankorėžinėje liaukoje, o galop tai, kad Dievas nėra apgavikas, reiškia, kad visas materialusis pasaulis negali būti tik mus klaidinanti iliuzija. Sąmonės įkalinimas savyje pačioje atidedamas, tačiau neilgam. Leibnizas jau atvirai sako, kad mes visi ir viskas yra monados be langų ir be durų, t. y. kad mes stebime tik pasaulį „mums“, ir negalime atsidaryti lango ir pažiūrėti kaip atrodo pasaulis anapus „mums“, ar tuo labiau atsidarę duris išeiti pasivaikščioti į tokį pasaulį, koks jis yra savaime, nepriklausomai nuo mūsų. Visgi, jei Leibnizo monadų be langų ir be durų metafizika atrodo fantastiška, tai Kantas šias idėjas išsako su Vokiečiais vėliau siejamu sistematiškumu ir griežtumu. Kantas įtikina didelę dalį po jo gyvenusių filosofų, kad mes negalime pažinti daiktų savaime, bet tik tai, kaip jie mums pasirodo, t. y. jau mūsų sąmonės „sutvarkytus“ daiktus. Ką tada reiškia ką nors pažinti, ar ką nors sutikti? Ar ką nors pažinti nereiškia tik atpažinti to, kaip mūsų sąmonė tai sutvarkę?

Iš visos šios istorijos Levinas daro išvadą, kad solipsizmas ir vienatvė nėra tik atsitiktinės anomalijos kartas nuo karto pasirodančios Vakarų mąstyme. Anot filosofo, tai yra pačios pamatinės proto struktūros: „Apimdamas viską savo universalumu, protas vienatvėje vėl aptinka save patį. Solipsizmas nėra nei aberacija, nei sofizmas: tai pati proto struktūra. <…> Todėl protas niekada neaptinka kito proto, su kuriuo galėtų kalbėtis“. Tokiame kontekste Levinas imasi laiko problemos teigdamas, kad laikas nėra pasyvių sąmonės sintezių rezultatas kaip mokė Husserlis ar mūsų būties patyrimo horizontas kaip teigė Heideggeris, bet veikiau jau yra pats santykis su Kitu. Kitaip tariant, laiką teisingai suprasti galime ne racionalumu, protu ar metafizika, bet etiniame santykyje, laikas kyla ne iš mūsų užsidarusios ir savipakankamos sąmonės, bet iš Kito.

Tad knygoje Laikas ir Kitas Levino atsakymas Vakarų mąstymo tradicijai atsiveria ne bandant atlikti dar vieną mąstymo kūlverstį tusčioje erdvėje, bet per kasdienių materialių veiklų ir patyrimų analizę. Tokios temos yra maistas, darbas, kančia ir mirtis, laikas ir erosas.  Iš šios minties gimsta visas Laiko ir Kito dėstymas, tapęs Totalybės ir Begalybės pagrindu: filosofija negali apmąstyti Kito ir laiko, tai gali padaryti tik nefilosofija, t. y. etika.  

 

 

Susiję

Nemokamas pristatymas užsakymams nuo 25eur.

X