Vinciane Despret. Ką pasakytų gyvūnai, jei užduotume jiems teisingus klausimus?

Vinciane Despret

Ką pasakytų gyvūnai, jei užduotume jiems teisingus klausimus?

Iš prancūzų kalbos vertė Greta Štikelytė

Redagavo Ernesta Pauwels

***

Q kaip Queer

Ar pingvinai atsiskleis?

Queer: kreivas, įstrižas. Keistas, neįprastas, keliantis nerimą.

Vartojimas: terminas queer pradėjo reikšti „homoseksualus“ XX a. pradžioje. <…> Tačiau pastaraisiais metais daugelis homoseksualių žmonių pradėjo sąmoningai vartoti šį žodį vietoje žodžių gėjus ar homoseksualas tikėdamiesi, kad suteikdami jam teigiamą prasmę pašalins jo neigiamą konotaciją.

New Oxford American Dictionary

Tarp 1915 ir 1930 m. Edinburgo zoologijos sode gyveno grupė pingvinų. Visus tuos metus juos kantriai ir kruopščiai stebėjo grupė zoologų, kiekvienam gyvūnui iš pradžių suteikusi vardą. Tačiau dar prieš krikštą pingvinai buvo suskirstyti į seksualines kategorijas: pagal suformuotas poras, kai vieni buvo pavadinti Andrew’mi, Charles’u, Ericu… kiti – Bertha, Anna, Caroline’a ir t. t.

            Tačiau bėgant metams ir kaupiantis stebėjimų medžiagai, šią gražią istoriją ėmė komplikuoti vis keistesni faktai. Visų pirma, teko atsižvelgti į tai, kad kategorijos buvo paremtos kiek supaprastinta prielaida – kai kurias poras sudarė ne pingvinas ir „pingvinė“, bet du bet kurios lyties pingvinai. Tapatybės pokytis – įvykdytas stebėtojų žmonių, ne pačių paukščių – buvo šekspyriškai sudėtingas. Reikia pridėti, kad tuomet patys pingvinai nusprendė įsitraukti ir dar labiau apsunkino situaciją sumainydami poras. Praėjus septyneriems ramiems stebėjimų metams buvo suprasta, kad visi tapatybės priskyrimai, išskyrus vieną, buvo klaidingi! Tuomet teko atlikti didelės apimties vardų pakeitimą: Andrew’s transformavosi į Anną, Bertha pavirto Bertrandu, Caroline’a – Charles’u, Erikas tapo Erika ir tik Dora liko Dora. Erikas ir Dora, kartu ramiai leidę dieneles, nuo to laiko vadinosi Erika ir Dora; Bertha ir Caroline’a, apie kurių homoseksualumą, tuo tarpu, buvo žinoma jau kurį laiką, ateityje turėjo būti pervadinti Bertrandu ir Charles’u.

            Tačiau šie pastebėjimai, vis tik, neapjuodino gamtos vardo. Gyvūnų pasaulyje homoseksualumas būdavo pastebimas retai, o šie pingvinai neabejotinai buvo tiesiog retkarčiais fermose ir zoologijos soduose pastebimi patologiniai atvejai, kurie, galima manyti, buvo nulemti nelaisvės sąlygų. Tai puikiai sutapo su žmonių psichopatologinėmis teorijomis, pagal kurias homoseksualumas buvo priskiriamas psichikos ligoms. Homoseksualumas prieštaravo gamtai, gamta galėjo tai patvirtinti. Tačiau atrodo, kad nuo 1980 m. gamta pakeitė nuomonę. Homoseksualaus elgesio atvejai tapo nebesuskaičiuojami. Dėl to neabejotinai kalta tuo pat metu vykusi queer revoliucija ir amerikietiški homoseksualų judėjimai, užkrėtę tuos vargšus gyvuliukus.

            Žinoma, galima klausimą užduoti ir kitaip: kodėl iki tol homoseksualumas gamtoje nebuvo pastebimas? Eseistas Bruce’as Bagemihlas knygoje Biological Exuberance (Biologinė apstybė), parašytoje po ilgų bandymų aprašyti neseniai savo netradicinę orientaciją atskleidusias rūšis, iškelia kelias hipotezes. Visų pirma, teigia jis, homoseksualumas nebuvo pastebimas, nes nebuvo tikimasi jo pastebėti. Neegzistavo teorija, į kurią būtų buvę galima įtraukti faktus. Homoseksualus elgesys atrodė esantis evoliucijos paradoksas, kadangi homoseksualūs gyvūnai, iš principo, neperduoda savo genetinio paveldo. Tai, viena vertus, liudija labai siaurą seksualumo, o kita vertus – homoseksualumo suvokimą. Pirmuoju atveju manoma, kad gyvūnai gali poruotis tik reprodukciniais tikslais. Griežtasis dievas sugebėjo iš gyvūnų išsireikalauti dorybės, kurios nesugebėjo įžiebti net ir labiausiai jam atsidavusiems žmonėms. Gyvūnai daro dalykus tik todėl, kad jie padeda jiems išgyventi ir daugintis. Antruoju – kad homoseksualūs gyvūnai domisi tik tos pačios lyties partneriais ir, šiuo atžvilgiu, liudija ortodoksišką nelankstumą.

            Be to, tiems, kurie pastebėdavo į tos pačios lyties partnerį nukreiptą elgesį, puikiai tiko funkcionalistinis paaiškinimas, pašalinantis tokį elgesį iš seksualumo lauko. Kai buvau studentė, per etologijos paskaitą mus mokė, kad jeigu beždžionė parodo kitai savo genitalijas ar leidžiasi, kad ant jos „užliptų“ – tą patį girdėjau ir apie karves – tai nėra seksualinis elgesys; tai tik būdas įtvirtinti savo dominavimą arba nuolankumą – priklausomai nuo užimamos pozicijos.

            Galiausiai, dar viena tikrai svari priežastis, dėl kurios mokslininkai gamtoje pastebėdavo labai nedaug homoseksualaus elgesio, yra ta, kad jis matomas gan retai. Tai nereiškia, kad jo nebūna, tačiau jis nematomas. Lygiai taip pat labai retai yra pastebimas heteroseksualus elgesys, kadangi tuo metu gyvūnai yra labai pažeidžiami, dažniausiai taip elgiasi priedangoje, vengia būti stebimi, juolab kad žmogus yra vertinamas kaip potencialus plėšrūnas. Kadangi kasmet buvo matoma, jog gimsta mažyliai, niekas niekada nesuabejojo, kad gyvūnams būdingas seksualumas, net jei jo išraiškos būdavo pastebimos labai retai. Tačiau retai nereiškia „visiškai ne“, net ir kalbant apie homoseksualų elgesį. Kodėl tada tai taip ilgai nebuvo įtraukiama į tyrimų ataskaitas? Primatologė Linda Wolfe XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje šia tema apklausė savo kolegas. Dauguma jų, prašydami išlikti anonimiški, teigė pastebėję tokį elgesį tiek tarp patinų, tiek tarp patelių; tačiau jie baiminosi homofobiškų reakcijų ir bijojo patys būti apkaltinti homoseksualumu.

            Taigi atsižvelgiant į šias priežastis, galima iš tiesų galvoti, kad queer revoliucija kažką pakeitė. Ji pravėrė duris minčiai, kad gali egzistuoti ne vien heteroseksualus elgesys, ir paskatino mokslininkus jo ieškoti ir apie jį kalbėti. Šimtai rūšių šiuo metu dalyvauja revoliucijoje, nuo delfinų iki pavianų, nepamirštant makakų, tasmaninių nendrinių vištelių, meksikinių krūmyninių kėkštų, kirų, vabzdžių ir, žinoma, žymiųjų mažųjų šimpanzių.

            Tuo pat metu gyvūnų seksualumas pasinaudojo ir tuo, ką aš pavadinčiau „kultūrine revoliucija“. Anksčiau buvę iš jos pašalinti, šiuo metu gyvūnai yra įgiję teisę tvarkytis pagal kultūros principus. Jie turi amatų tradicijas (įrankiams ar ginklams), vyraujančias giesmes (pavyzdžiui, banginiai), medžioklės, maitinimosi, gydymosi, dialektines praktikas, būdingas nuo šiol „kultūrinėmis“ pakrikštytoms grupėms. Tos praktikos įgyjamos, perduodamos, apleidžiamos, banguoja, yra išrandamos ir perkuriamos iš naujo. Seksualumas, kaip ir jo variantas homoseksualumas, pretenduoja į šį statusą. Jis taip pat neša kultūrinio įgijimo žymę. Tai, kaip aktus atlieka, pavyzdžiui, japoninės makakos, demonstruoja nuokrypius – kai kurios praktikos yra populiaresnės tam tikrose grupėse ir laikui bėgant evoliucionuoja, naujovėms dažnai užimant ankstesnės elgsenos vietą. Kai kurios „tradicijos“ ar seksualinio aktyvumo modeliai gali būti sugalvoti ir perduoti per socialinių interakcijų tinklus, per judėjimą tarp grupių ir pačioje grupėje ar populiacijoje, geografinėje vietovėje ir kartoje. Pasak Bagemihlo, su reprodukcija nesusijusios seksualinės inovacijos gali prisidėti ir prie kitų kultūrinei evoliucijai svarbių įvykių, ypač komunikacijos ir kalbos vystymosi bei tabu ir socialinių ritualų kūrimo. Mažųjų šimpanzių tarpe buvo nustatyti dvidešimt penki gestų kalbos ženklai, reiškiantys gundymą, pageidaujamą pozą ir pan. Kai kurie šių ženklų yra lengvai suprantami, o jų reikšmė perprantama iškart, tačiau kai kurie yra užkoduoti ir, kad suprastų, partneris turi juos žinoti. Vienoje grupėje gestas, prašantis partnerį atsisukti, pavyzdžiui, yra daromas sukant ranką aplink jos ašį. Jų neaiškumas ir stilizacija perša mintį, kad tai yra abstraktūs simboliai. Gestų tvarka taip pat svarbi, todėl keliama hipotezė, kad gyvūnai geba valdyti sintaksę. Santykių tvarka taip pat sudėtingai užkoduota. Pasak Bagemihlo, taisyklės, pagal kurias vyksta aktai, kai kurių rūšių tarpe skiriasi pagal tai, ar santykiai yra hetero-, ar homoseksualūs. Tai, kas neleistina su vienu parneriu, gali būti leistina kituose santykiuose.

            Susitelkimas į šių praktikų įvairovę, kaip tai daro Bagemihlas, akivaizdžiai ir daugeliu aspektų yra politinė problema.

            Viena vertus, įvairovė perkelia seksualumą iš gamtinės srities į kultūrinę. Tai svarbi problema, verčianti daryti pasirinkimą. Tai ne tik homoseksualumo pašalinimas iš psichinių ligų ar teisinės sferos – kai kuriose JAV valstijose, kaip dar pamatysime, už homoseksualumą vis dar buvo baudžiama. Tačiau Bagemihlas nepaėmė jam ištiestos rankos, atsisakė pagalbos iš sąjungininkų, kurie galėjo strategiškai prisidėti prie homoseksualumo tapatinimo su liga ir prilyginimo nusikaltimui pabaigos. Ištiestoje rankoje buvo tokia mintis: jeigu homoseksualumas yra gamtiškas, tai reiškia, kad jis nėra patologiškas ir už jį neturėtų būti baudžiama. Anti-gamtiškumo argumentą Bowerso byloje prieš Hardwicką pasitelkė Džordžijos valstijos teisėja. Nusikaltimo vietoje suimtas Hardwickas buvo nuteistas už homoseksualius santykius, o akto anti-gamtiškumas paminėtas kaip vienas kaltinimą motyvuojančių argumentų. Homoseksualumo sugamtinimas daug ką pakeistų. Tačiau nors Bagemihlui homoseksualumas ir atrodė gamtiškas, jis negalėjo daryti palyginimo „Kas gamtiška – tas teisinga“. Gamta mums neteigia, kad tai, kas yra, turėtų būti. Ji gali audrinti mūsų vaizduotę, bet negali nustatyti mūsų veiksmų ribų. Noriu trumpai sustoti prie to, kokia ironiška gali būti istorija. Nepaisant Bagemihlo pasipriešinimo, jo knyga 2003 metais buvo panaudota Teksaso teisme, nagrinėjant bylą prieš du homoseksualus, Lawrence’ą ir jo partnerį, kuriuos policija, gavusi pranešimą apie triukšmą nakties metu, užklupo dviese lovoje. Jie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn už homoseksualumą remiantis sprendimu Bowerso byloje prieš Hardwicką Džordžijoje. Tačiau teksasiečiai teisėjai atsisakė vadovautis ankstesnio sprendimo suformuota teismų praktika ir, be kita ko, remdamiesi ir Bagemihlo knyga, atrėmė gamtiškumo argumentą. Teismo proceso pabaigoje įstatymas prieš sodomiją buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

            Knygos Biological Exuberance (Biologinė apstybė) autorius turi ir dar vieną, mažiau teorinę, priežastį prieštarauti homoseksualumo kaip gamtinio fakto klasifikavimui. Bagemihlas yra ne tik homoseksualus. Jis – queer. Jį domina, cituoju, „nepataisomai daugialypis pasaulis, kuris pakenčia skirtumus, gerbia nenormalumą ar neįprastumą, nesumenkindamas jų iki kažko pažįstamo ar suvaldomo“. Geriau to, ką reiškia būti queer neapibrėši. Tai politinė valia. Ir ši politinė valia susijusi tik su žmonėmis. Tik su pasauliu, kuris mus supa. Su būdais, kuriais mes sąveikaujame su tuo pasauliu, tarp kurių taip pat yra ir pažinimo bei žinių panaudojimo būdai. Bagemihlas įvertina homoseksualumo laikymo gamtišku rizikas. Tai taps biologų tyrimų objektu, jie sieks išspręsti šį paradoksą, o tuos kovai pasiruošusius biologus jis gerai pažįsta: tai sociobiologai. Jie išties su nepasotinamu apetitu įsitraukė į šios naujos problemos sprendimą – tai dar vienas atvejis, padėsiantis iliustruoti ir išplėsti jų teoriją. Ji taps dar labiau „visureigė“; pasaulis sociobiologizuosis. Kadangi gimininės atrankos teorija turi puikiai homoseksualumui pritaikytą sprendimą – jei tik homoseksualumą traktuojame ortodoksiškai ir sustabarėjusiai. Taip, homoseksualai neperduoda savo genų palikuoniams, taigi, neturėdami šį geną perduodančių palikuonių, natūralu, kad turėtų išnykti – nereikia nė sakyti, kad homoseksualumas yra paveldimas. Tačiau homoseksualai daug savo laisvo laiko ir dėmesio, kurio turi, nes nereikia rūpintis savo pačių šeimomis, skiria sūnėnams, kurie nešioja dalį to paties genetinio paveldo. Taigi genas palikuoniams bus perduodamas per juos. Tokio tipo biologiniai aiškinimai yra politiški ne ta prasme, dėl kurios yra įprastai kritikuojami – kad tokios teorijos gali būti lengvai perdaromos į mizoginiškas, rasistiškas, eugenistiškas, kapitalistiškas ir pan. teorijas, tačiau ta prasme, kad, kalbant paprastai, šios teorijos nubukina, įžeidžia, sumenkina tuos, kurių elgesį neva turėtų paaiškinti. Kitaip tariant – man sufleruoja psichologė Françoise’a Sironi, sociobiologinė teorija yra smurtinė. Visą elgesį ji redukuoja į gryniausią genetiką; gyvi padarai tampa aklais idiotais, veikiančiais pagal dėsnius, kurių patys nesupranta – nors tie dėsniai apverktinai primityvūs. Jokios kūrybos, jokios įvairovės, jokios vaizduotės – jie egzistuoja tik tam, kad galėtume skleisti savo genus. Neįmanoma būti ir queer, ir sociobiologu.

            Tačiau ar tikrai galima teigti, kad gyvūnai yra „tikrai“ homoseksualūs – ta pačia prasme, kaip mes? Bagemihlas atsako: o ar galime teigti, kad mes tokie esame? Ar tuo pačiu terminu vadiname tas pačias realijas – nuo dėl efebų galvą pametusios Graikijos iki pačių įvairiausių egzistencijos būvių dabartyje? Ir ar galime teigti, kad visos gyvūnų santykių formos tarp tos pačios lyties asmenų, yra „tikrai“ vienodos?

            Štai čia aš įžvelgiu Bagemihlo projekto koherentiškumą. Biologija privalo būti atsakinga už gamtos bei gyvų būtybių įvairovę ir vešėjimą; ji turi suteikti jiems tai, ko jiems reikia. Jo nuostata atsispindi žodžiuose apie mokslininkų užduotį: gausinti faktus, kad įgytų galimybę gausinti interpretacijas. Esame toli nuo „visureigių“ teorijų; dalykų įvairovė patręš dirvą interpretacijų įvairovei. Tai jis vadina „atsižvelgimu į faktus“.

            Gamta pakviesta prisijungti prie politinio projekto. Prie queer projekto. Ji neaiškina mums, kas mes esame ar ką turėtume daryti. Tačiau ji gali duoti peno vaizduotei ir sužadinti apetitą elgesio bei buvimo ir egzistavimo būdų įvairovei. Ji nuolat pateikia naujų kategorijų kombinacijų ir, remdamasi kiekvienos jų daugiadimensionalumu, nesiliauja kurti naujų tapatybės būdų. Pavyzdžiui, tai, ką reiškia būti patinu ar patele, daugelis gyvūnų nustato pagal išradingus režimus, priderintus prie daugybės įsigyvenimo į lytį būdų. Kai kuriems paukščiams – kartais net tos pačios rūšies – būdingos dvi situacijos: viena vertus, galima pastebėti patelių, kurios visą gyvenimą nugyvena poroje, kasmet kartu su partnere suka lizdą, jame peri kiaušinius, kurie buvo apvaisinti patelei poruojantis su patinu, demonstruoti merginimo ritualus viena kitos atžvilgiu, tačiau niekada nerodyti nė menkiausių poravimosi elgesio požymių. Kita vertus, galima pastebėti visą gyvenimą su ta pačia patele reguliariai besiporuojantį patiną, su ja auginantį jauniklius, kuris, kartais, susiporuoja su kitu patinu (ir niekada to nepakartoja). Kaip tai klasifikuoti? Ar tai homoseksualūs, biseksualūs santykiai? Ar šie gyvūnai nuolat būna patinu ar patele? Ar šių kategorijų pakanka norint paaiškinti, ką jie daro ir kokie jie yra?

            Čia atpažįstu su transseksualiais ir translyčiais žmonėmis dirbusios Françoise’os Sironi veikaluose aprašyto projekto bruožų. Jos vykdomo queer projekto šaknys slypi seksualinių ir lytinių tapatybių klausimuose, tačiau jos politiniai tikslai visų pirma yra susiję su mąstyti verčiančia ir mąstymą skatinančia praktika. Šios dvi prieigos siekia pakeisti elgesį, santykį su normomis tiek savo, tiek kitų atžvilgiu bei atverti naujų galimybių. Nors šios gydytojos troškimas yra mokytis kartu su tais, kurie į ją kreipiasi, ir padėti jiems kovoti su „teoriniu smurtu“, kurį prieš juos naudoja jos kolegos, „išlaisvinti lytį iš normatyvinių pančių“ ir palaikyti jos „stulbinantį kūrybinį gyvybingumą“, ji taip pat tikisi, kad jie, būdami metamorfozių ekspertais, padės mums mąstyti ir įsivaizduoti kitokias „šiuolaikinių tapatybių konstrukcijas“. „Transtapatybiniai ir translyčiai subjektai šiuolaikiniame pasaulyje atlieka tam tikrą funkciją <…>. Jų funkcija yra suteikti leidimą įvairiems tapsmams, parodyti įvairius daugybiškumo savyje ir pasaulyje raiškos būdus.“ Deteritorizuotis, atsiverti naujiems aistros asambliažams, skatinti apetitą metamorfozėms ir kurti save per įvairialypį priklausomumą.