Baruchas Spinoza (1632–1677) – vienas svarbiausių ir radikaliausių ankstyvosios modernybės filosofų. Gimė žydų bendruomenėje Amsterdame, tačiau dėl savo kritiško požiūrio į religiją sulaukęs vos 23-ejų buvo ekskomunikuotas.

Spinoza kūrė drąsią ir radikalią pasaulio viziją. Pasak jo, viskas – nuo žmogaus jausmų iki planetų judėjimo – vyksta neišvengiamai pagal amžiną priežastinę tvarką, todėl tikroji laisvė nėra valios kaprizai, o gebėjimas suprasti šią tvarką ir gyventi pagal jos dėsnį. Spinozos etika kviečia ne kovoti su aistromis, bet jas suprasti, taip pasiekiant ramybę, kylant nuo kasdienybės painiavos prie amžinųjų tiesų pažinimo. Ši galinga proto ir gamtos vienybės sistema sukrėtė religinius autoritetus ir iki šiol laikoma vienu nuosekliausių bandymų paaiškinti visatos prigimtį be antgamtiškumo.

Vienas žymiausių XX a. filosofų – Gilles’is Deleuze’as (1925–1995) – vertino Spinozą kaip vieną iš didžiausių ir įtakingiausių mąstytojų, pabrėždamas jo unikalų požiūrį į laisvę, determinizmą bei gamtos ir proto santykį. Deleuze’as knygoje „Spinoza: praktinė filosofija“ (Spinoza: Philosophie pratique, 1981) iš naujo interpretuoja ir aktualizuoja Spinozos mintį siekdamas parodyti, kad jo filosofija savo prigimtimi ne tiek teoretinė, kiek praktinė. Tai mintis, kurią iliustruoja ir paties Spinozos biografija.

Todėl Deleuze’as pradeda pabrėždamas, kad norint suprasti mąstytojo filosofiją, būtina atsižvelgti į jo gyvenamojo laikotarpio politinę atmosferą:

„Nepamirškime, kad Spinoza turėjo ilgą politiko karjerą, kurią glaustai peržvelgsiu. Žavią politinę kelionę, kurios nežinantiems, nesuprantantiems jo keliamų ir išgyventų politinių klausimų, neįmanoma tinkamai (per)skaityti jokio Spinozos politinės filosofijos veikalo.

Spinozos laikais Nyderlandai anaiptol nebuvo rami vieta ir visos jo politinės knygos puikiausiai atliepia tuometinį kontekstą. Neatsitiktinai Spinoza parašė du politinės filosofijos veikalus – „Teologinį-politinį traktatą“ (Tractatus theologico-politicus) bei „Politinį traktatą“ (Tractatus politicus) – o tarp jų susiklostė pakankamai įvykių, nulėmusių tolesnę Spinozos politinės minties raidą.“

Toliau Deleuze’as apibūdina Spinozos aplinką: XVII a. vidurio Nyderlandų žydų bendruomenės vidinę krizę, kurią lėmė didėjantis religinio autoriteto, tradicijos ir Biblijos kritinis vertinimas. To meto Amsterdamas buvo viena iš religiniu ir intelektualiniu požiūriu laisvesnių vietų Europoje, tačiau ir ten žydų bendruomenė susidūrė su rimtais iššūkiais dėl kai kurių narių filosofinių ir teologinių pažiūrų:

„Anuomet Amsterdame buvo dvejojančių ne tik rabinų ar tradicijos svarba, bet ir pačio Šventojo rašto prasme: 1647 m. Urielis da Costa buvo nuteistas už tai, kad neigdamas sielos nemirtingumą ir apreikštąjį įstatymą, pripažino tik prigimtinį [įstatymą]; o Juanas de Prado 1656 m. buvo nubaustas atgailos [nusiskaistinimo] bausme, vėliau ir ekskomunikuotas už teigimą, jog sielos miršta kartu su kūnais, kad Dievas egzistuoja tik iš filosofinės pusės ir kad pats tikėjimas yra bereikalingas. Neseniai paskelbti dokumentai liudija apie glaudžius Spinozos ryšius su Prado; visai drąsiai galima daryti prielaidą, kad šios dvi bylos buvo glaudžiai susijusios. Jei Spinoza buvo nubaustas griežčiau – ekskomunikuotas jau 1656 m. – tai dėl to, kad atsisakė atlikti atgailos bausmę ir pats sąmoningai siekė atsiskyrimo. Rabinai, kaip ir daugeliu kitų atvejų, regis, siekė susitaikymo. Tačiau, užuot atgailavęs, Spinoza parašė „Apologiją, pateisinančią pasitraukimą iš sinagogos“ (Un Apologie pour justifier sa sortie de la Synagoge) ar bent jau juodraštinį būsimojo „Teologinio-politinio traktato“ variantą.“

Deleuze’o minimi asmenys – Urielis da Costa ir Juanas de Prado – tapo embleminiais pavyzdžiais tų, kurie išdrįso abejoti tradiciniais judaizmo doktrinos pagrindais: nemirtinga siela, apreikštuoju įstatymu, Dievo samprata, tikėjimo būtinybe. Jie buvo įspėti, vėliau nubausti, galiausiai ir ekskomunikuoti už heterodoksiją. Spinoza, būdamas artimas Prado, atsidūrė toje pačioje situacijoje, bet jo pasirinkimas buvo dar radikalesnis – jis atsisakė susitaikymo ir sąmoningai, sava valia pasirinko atsiskyrimą, o tai buvo ne tik religinis, bet ir ryškus politinis gestas.

Spinozos „Teologinio-politinio traktato“ vertėjas Laurynas Adomaitis taip pat pabrėžia šio mąstytojo radikalumą, teigdamas, kad „[b]ėgant amžiams pasigirsdavo iniciatyvų iš mokslininkų bendruomenės ar progresyvių dvasininkų panaikinti Spinozos cherem, tačiau Spinozos pareiškimai buvo tokie rimti, kad net ir beveik po 400 metų jis vis dar laikomas pasmerktu. <…> XVII amžiuje pavadinti ką nors spinozistu buvo vienas didžiausių intelektualinių kaltinimų. Turėčiau pripažinti, kad net ir šiandien būti spinozistu yra kontroversiška.“

Galiausiai, Deleuze’as apibendrina Spinozos radikalių idėjų ir gestų atoveiksmį:

„Toji aplinkybė, kad jis gimė pačiame Amsterdame ir buvo žydų bendruomenės vaikas, tegalėjo tik dar labiau apsunkinti jo padėtį. Gyvenimas Amsterdame tapo itin sudėtingas. Galbūt po (ir dėl) fanatiko pasikėsinimo jį nužudyti, Spinoza išvyko į Leideną tęsti filosofinių studijų ir apsigyveno Reinsbiurgo priemiestyje.

Sakoma, kad Spinoza pasiliko peiliu pradurtą paltą kaip priminimą, jog žmogus ne visad mėgo mąstymą – nors filosofui atsidurti teisiamųjų suole nėra labai neįprasta, kur kas retesnis atvejis, kai jo kelias prasideda nuo ekskomunikacijos ir pasikėsinimo į gyvybę.“

Cituotas ištraukas iš prancūzų kalbos vertė Modestas Bakas.