2024 m. spalio 3 d. Europietiškos dešinės institute vyko Carlo von Clausewitzo „Apie karą“ I-II knygų pristatymas (išleido „Phi knygos“).  Renginyje dalyvavo knygos įvado autorius, istorikas, rašytojas, politikos apžvalgininkas dr. Bernardas Gailius, mokslinis redaktorius, karo istorikas dr. Kęstutis Kilinskas, renginį moderavo istorikas, Europietiškos dešinės instituto vadovas dokt. Teodoras Žukas.  Publikuojame pirmąją ištrauką.

TŽ: Kęstuti, kaip tu interpretuoji šią garsiąją, labiausiai žinomą Clausewitzo ištarą – kad karas yra politikos pratęsimas kitais būdais? Ar iš esmės sutinki su Bernardo kritiniu požiūriu, kad politika yra, vadinkim, tam tikra silpnesnė Clausewitzo išmanymo sritis, turėjusi neigiamus aidus modernybės istorijoje?

KK: Su kuo sutinku – kad tai labiausiai nuvalkiota Clausewitzo tezė. Bet kad galėčiau pakomentuoti šiek tiek plačiau, pamėginsiu paaiškinti, kaip aš suprantu, kas Clausewitzą daro Clausewitzu, nes pirmiausia nuo to ir reikėtų pradėti. Man atrodo, kad Bernardas palietė labai daug teisingų dalykų, o aš tik norėčiau šį tą pridėti nuo savęs.

Pirmiausia, Clausewitzą Clausewitzu daro tai, apie ką jau buvo kalbėta: tai yra jo metodas, kuris susideda iš dviejų dalių: pirmoji dalis yra Clausewitzo empirinė karo patirtis. Antroji dalis – rėmimasis istorine patirtimi, vadinkime, karo ar buvusių karinių veiksmų studijomis. Jis atsiremia į Apšvietos filosofiją, mėgina eiti link Absoliuto, kalbėti apie priemones ir tikslą – čia tokia, man atrodo, kantiška prieiga. Clausewitzą juo pačiu daro tai, kad jis nekalba apie kariavimo būdą ir metodą, o kalba apie karą kaip reiškinį. Apie karą kaip kariavimo metodą ir prieš jį, ir po jo kalbėjo labai daug mąstytojų, bet karą pakelti iki absoliutinės reikšmės, parodyti jo būseną, esmines sudedamąsias dalis, deja, pavyko tik Clausewitzui. Jam pavyko prasilaužti pro mūšio logiką ir pamatyti karą platesniame kontekste, parodyti jo esybę.

BG: Sutinku. Ir man atrodo, kad jo svarbesnė ir kartu teisingesnė tezė apie karą yra ta pirmoji: kad karo esmė yra prievarta ir prievartos akumuliacija.

KK: Labai teisingai prie to priėjome. Turint omeny bei vertinant ir autorius, rašiusius iki jo, pavyzdžiui, prancūzų maršalą Maurice’ą de Saxe’ą (kuriuo jis čia naudojosi gana stipriai, kalbėdamas apie moralines jėgas), konceptualiame karo suvokime svarbūs trys Clausewitzo atskleisti dėmenys.
Pirmiausia, kad karas yra politikos tąsa kitomis priemonėmis. Tai viena ankstyviausių jo minčių, jis ją suvokė dar pats būdamas kareiviu. Tai ankstyvųjų jo tekstų mintis.

Antroji mintis, apie kurią jis kalba, yra prievarta – kad karas yra prievartos naudojimas; tai įtampos varžybos, ir prievartos naudojimas jokiu būdu negali turėti ribų – gailestingumas, iš esmės, kare yra pražūtingas.

Ir trečioji mintis, kurią aptaria Clausewitzas, tai moralinės jėgos. Tuo metu dar neegzistuoja jokia modernioji psichologija, iki jo buvo kalbama ne apie moralinį ar teisingą karą, tik apie moralines jėgas – apie tai kalbėjo tas pats Maurice‘as de Saxe’as. Tad čia, vadinkim, trys pagrindiniai poliai, kurie sudaro Clausewitzą.

Vėliau, po Clausewitzo, rašoma labai daug veikalų apie tai, kaip kariauti mūšyje. Galima prisiminti jam vienalaikį autorių Antoine-Henri Jomini, kuris yra visos rusiškosios kariavimo doktrinos pradininkas, tuo metu irgi lankęsis Rusijos imperijoje. Iki Clausewitzo rašę autoriai daugiau ar mažiau kalba apie susisiekimo linijas, apie teisingus puolimo kampus – apibendrinant, apie ginkluotųjų pajėgų panaudojimą mūšyje.

Clausewitzui tai yra tik dalis. Jis pats kur kas konceptualiau kalba apie gynybą, puolimą, pateikia jų sampratas. Man atrodo, jog Clausewitzo konceptualiosios vertės įrodymu tampa jūrinės ir oro aviacijos idėjos. Mąstytojai remiasi Clausewitzu – pirmiausia Julienas Corbettas, kuris formuoja Didžiosios Britanijos ne Naval, bet Maritime, o tai yra tam tikra perspektyvą į karą, kuri derinama kariaujant tarp sausumos ir jūros. Kai Corbettas XX a. pradžioje formuoja savo teorijas, pirmiausia jis pradeda galvoti nuo Clausewitzo sąvokų: pavyzdžiui, remdamasis svarstymu, kiek galima kontroliuoti erdvę. Giulio Douhetas, kuris konceptualizuoja oro erdvę prieš Pirmąjį pasaulinį karą, irgi atsiremia į Clausewitzą. Šia prasme mes regime Clausewitzą kaip atskaitos tašką konceptualiose karybos teorijose.

BG: Taip, bet svarbu ir tai, kad nei vienas jo kritikas – pavyzdžiui, koks generolas – negalėtų pasakyti, kad Clausewitzas nesupranta karo meno. Jis labai aiškiai parodo, kad tai gerai išmano ir gali kaip lygus su lygiu kalbėti su bet kuriuo generolu. Jis ir pats yra karvedys. Tame yra didelė dalis jo jėgos – Clausewitzo konceptualumas nėra pakabintas ore, jis išplaukia iš praktikos apmąstymų.

TŽ: Visose Clausewitzo knygose, regis, per daug neužsimenama apie karą jūroje ar, be abejo, ore (dėl karo aviacijos atsiradimo laiko aplinkybių). Bet Clausewitzo ilgaamžiškumas pasirodo tuo aspektu, kad, kaip Kęstutis ir sakė, net ir vėlyvesni, moderniosios XX a. epochos karo teoretikai, kalbėdami apie šių visų atskirų karo laukų derinimą, vis tiek atsispiria nuo Clausewitzo.

Projektą finansuoja