8 skyrius

Tobulas pasaulis

Iš anglų k. vertė Marius Jakštas.

***

Kartais žmonės sako, kad skurstantieji nusipelno skursti: esą jie skursta paprasčiausiai dėl tingumo ar blogo būdo. Tačiau XIX a. prancūzų rašytojas Victoras Hugo savo garsiajame romane Vargdieniai pasakoja apie Fantiną, kuri netenka darbo fabrike ir nusprendžia parduoti savo priekinius dantis, kad išlaikytų dukrą. Fantina nebuvo nei tinginė, nei blogo būdo. Ji tebuvo žiaurios ekonomikos, kuriai pelnas svarbiau už žmones, auka. Tais laikais pradėta abejoti nuostata, kad už skurstančiųjų negandas reikėtų kaltinti juos pačius; atsirado teigiančių, kad skurstantieji nebeturėtų taikstytis su esama padėtimi.

Pramoninė revoliucija kai kam padėjo pralobti, tačiau daugelis liko gyventi giliame skurde. Žmonės plūdo į miestus, kur vyravo apverktinos gyvenimo sąlygos. Tokių kaip Fantina buvo tūkstančiai. Vaikus luošino ilgos darbo valandos fabrikuose, siautė ligos. Britanijoje vargingiausieji galėdavo keltis į „darbo namus“, kur gaudavo maisto ir lovą, jeigu ištverdavo jų siaubingas gyvenimo sąlygas.

Ankstesniuose skyriuose susipažinome su Adamu Smithu ir Davidu Ricardu, teigusiais, kad prekyba ir konkurencija veda į klestėjimą. Jie žinojo, kad pinigų uždirbinėjimas turi ir neigiamų pasekmių, tačiau tikėjo, kad kapitalizmas apskritai reiškė pažangą. Kita grupė mąstytojų baisėjosi tuo, kokią visuomenę matė aplink. Žvelgdami į skurdą miestuose – sulysusius, beraščius vaikus ir paskutinį centą alkoholiui išleidžiančius darbininkus, norinčius jame nuskandinti savo sielvartą, – jie priėjo išvadą, kad kapitalizmo neįmanoma pataisyti. Žmoniją, anot jų, galinti išgelbėti tik visiškai nauja visuomenė.

Vienas iš tokių mąstytojų buvo prancūzas Charles’is Fourier (1772–1837), gyvenęs vienišą ir nuobodų klerko gyvenimą. Už jį atsigriebė rašydamas ekscentriškus veikalus keistais pavadinimais, pavyzdžiui, Keturių judėjimų ir bendrųjų priežasčių teorija. Fourier smerkė visą Europos civilizaciją. Anot jo, jos fabrikų ir pelno siekio visuomenė buvo brutali ir nežmoniška. Prisimink Smitho aprašytą smeigtukų gamyklą, kurioje kiekvienas atlieka po smulkią užduotį. Smeigtukų pagaminama daug, bet kaip neišpasakytai nyku dienų dienas galąsti jų smaigalius! Komercijos visuomenė taip pat skatina žmonių priešiškumą vieni kitiems. Stiklo pardavėjai laukia, kol kruša sutrupins visų langus, ir jie galės parduoti daugiau stiklo. Komercijos visuomenėje turtingieji ir galingieji daro viską, kad apsaugotų savo padėtį, o dėl to labiausiai nukenčia skurstantieji.

Fourier pasiūlė naujos visuomenės idėją. Ją pavadino harmonijos sistema. Anot Fourier, žmonės galėtų gyventi mažose bendruomenėse, vadinamuosiuose „falansteriuose“. Falansteris – tai stačiakampis pastatas su dirbtuvėmis, bibliotekomis ir netgi operos teatru. Tai būtų vieta, kurioje galėtum nevaržomai realizuoti savo aistras. Fourier aptarė daug kam artimas aistras, tokias kaip draugystės siekį, ambicijas, meilę maistui ir muzikai. Taip pat minėjo „drugelio“ aistrą – džiaugsmą save atrasti daugelyje skirtingų veiklų ir net „kabalisto“ aistrą – potraukį sąmokslams ir intrigoms. Skirtingi visų šių aistrų deriniai, anot Fourier, sukuria 810 žmogaus charakterio tipų.

Falansteryje visos aistros būtų atidžiai sugrupuotos. Žmonės kas rytą eitų į darbą suskirstyti į grupes pagal skirtingas aistras, padedančias atlikti joms paskirtas užduotis. Viena grupė augintų rožes, kita prižiūrėtų vištas, trečia statytų operas. Be to, kiekvienas žmogus galėtų priklausyti dešimtims skirtingų grupių. Užuot kasdien ilgai ir nuobodžiai galandęs smeigtukų smaigalius, galėtum užsiimti, kuo širdis geidžia, ir realizuoti visas savo aistras. O kaip žmonės užsidirbtų pinigų? Užuot gavę algas, kaip tai yra kapitalizme, jie gautų dalį falansterio uždirbto pelno.

Fourier kiekvieną popietę namuose laukė, kol kažkas užeis ir jam atneš pinigų falansteriams steigti. Bet niekas taip ir nepasirodė. Jo naujasis pasaulis taip ir liko įstabiu jo vaizduotės dariniu. Fourier rašė, kad atsiradus falansteriams žmonėms užaugtų uodegos su akimis galuose, danguje sušvistų šeši mėnuliai, o jūrų vanduo virstų limonadu. Laukiniai gyvūnai susidraugautų su žmonėmis: mus iš vienos vietos į kitą ant nugarų nešiotų draugiški „antitigrai“. Visa tai išties puiki medžiaga tiems, kurie Fourier vadino bepročiu. Ir vis dėlto, jis iškėlė klausimų apie darbą, kurių tradicinė ekonomika beveik visiškai nesiima. Kai jau turime maisto ir stogą virš galvos, kaip rasti darbą, kuriame būtų įveiklinamos visos mūsų būdo savybės? Galbūt vienu šio klausimo sprendimo būdų galima laikyti šiandien mokyklose vis dažniau sutinkamus karjeros konsultantus, padedančius moksleiviams išsirinkti jų įgūdžius ir pomėgius atitinkančias profesijas.

Velsietis Robertas Owenas (1771–1858), kaip ir Fourier, buvo įsitikinęs, kad žmoniją išgelbėtų naujų bendruomenių kūrimas. Tačiau kaip žmogus Owenas buvo visiška Fourier priešingybė. Jį sėkmė aplankė jau ankstyvajame Britanijos pramoninės ekonomikos etape, kai savo medvilnės verpimo fabrikuose pradėjo naudoti naująsias garo mašinas. Karjerą pradėjęs nuo pardavėjo padėjėjo, Owenas iškilo iki garsaus pramonininko ir turėjo reikalų su visais – nuo fabrikų darbininkų iki hercogų. Jis didžiavosi iš arti pažindamas visų visuomenės sluoksnių atstovus. Tai įkvėpė esminę jo esė rinkinio Naujas požiūris į visuomenę idėją. Oweno įsitikinimu, žmogaus charakteris esąs jo aplinkos produktas. Žmonės blogi todėl, kad juos formavo netikusios sąlygos. Jei nori geros visuomenės, turi sukurti jai tinkamas sąlygas. Kai nėra nuožmios kapitalistinės konkurencijos, skustantieji gali tapti gerais, laimingais žmonėmis. Owenas turėjo planą tobulai aplinkai sukurti.

Jis buvo uždirbęs pakankamai pinigų, kad galėtų įkurti pavyzdinį ar eksperimentinį kaimą, kuris taptų alternatyva pavojingiems ir purviniems didžiųjų miestų fabrikams. Tai realizavo nusipirktame medvilnės fabrike Škotijos kaime Niu Lanarke. Owenas svajojo apie pasaulį, kuriame tokių kaimų būtų visur. Nors jo vizija neišsipildė, Owenas įgyvendino tam laikmečiui įspūdingų dalykų; daug įtakingų žmonių buvo atvykę apžiūrėti jo nedidelę bendruomenę. Owenas atidarė mokyklą 4–7 metų amžiaus vaikams, vieną pirmųjų tokių mokyklų Didžiojoje Britanijoje, ir pavadino ją Charakterio ugdymo institutu. Jis sutrumpino darbo valandas ir skatino savo darbininkus palaikyti asmeninę higieną bei švarą namuose, nepiktnaudžiauti alkoholiu. Siekdamas ugdyti gerus darbo įpročius, prie kiekvieno darbininko pakabino po „tylųjį stebėtoją“ – medinį kubelį skirtingų spalvų sienelėmis. Kiekviena spalva žymėjo darbininko elgesį: balta spalva reiškė nepriekaištingą, geltona – gerą, mėlyna – vidutinišką, o juoda – blogą elgesį. Prižiūrėtojas kasdien pasukdavo kubelį pagal tai, kaip darbininkui tą dieną sekėsi; kiekvieno darbininko spalvos buvo užrašomos „charakterio sąsiuvinyje“. Darbininkui pritingint, prižiūrėtojas ant jo nerėkdavo, o tiesiog atsukdavo jam juodą sienelę. Iš pradžių dominavo juoda ir mėlyna spalvos. Ilgainiui juodos liko mažiau, padaugėjo geltonos ir baltos.

Vėliau Owenas įkūrė bendruomenę Indianos valstijoje, Niu Harmonyje. Jos vizija buvo dar ambicingesnė nei kaimo Niu Lanarke: tai būsiąs miestas su ūkiais, dirbtuvėmis ir mokyklomis. Anot Oweno, tokia bendruomenė būtų visavertė alternatyva kapitalizmui. Į Niu Harmonį suplūdo geresnio gyvenimo idėja patikėję mokslininkai, mokytojai ir menininkai iš visos Amerikos ir Europos (tarp jų ir nemažai netikšų bei keistuolių). Deja, ten atvykusiems rašytojams ir mąstytojams, mokėjusiems neblogai rašyti ir samprotauti, sunkiau sekėsi kasti griovius ir kapoti malkas. O netikšos apskritai vengė bet kokio darbo. Neilgai trukus prasidėjo kivirčai, ir eksperimentas žlugo. Senatvėje Owenas pasinėrė į spiritizmą – Viktorijos laikų maniją bendrauti su mirusiaisiais. Jis kalbėdavosi su Williamu Shakespeare’u ir Velingtono hercogu, tikėdamas, kad naujoji visuomenė atsiras padedant didžiųjų praeities asmenybių dvasioms. Apskritai Owenas, Fourier ir kiti panašūs mąstytojai tikėjosi sukurti ūkį, kuris pagerintų ne tik materialinį, bet ir dvasinį žmonių gerbūvį, net ir nebūdami visiškai tikri, kaip to pasiekti.

Tokį troškimą ypač aktyviai puoselėjo ambicingas prancūzų aristokratas Henri de Saint-Simonas (1760–1825). Didelių ambicijų Saint-Simonas neslėpė nuo mažų dienų, save jis laikė paties Sokrato reinkarnacija. Vaikystėje tarnas jį žadindavo sušukdamas: „Kelkitės, mesjė grafe, šiandien jūsų laukia didūs darbai!“ Pirmajame savo veikale Saint-Simonas kreipėsi „į žmoniją“. Jis kovojo Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės kare, o vykstant Didžiajai Prancūzijos revoliucijai metus kalėjo kalėjime. Paleistas į laisvę praturtėjo įsigijęs bažnyčiai priklausiusios žemės, tačiau per keletą metų visą turtą iššvaistė. Vėliau, apimtas nevilties dėl, jo vertinimu, deramo pripažinimo nesulaukusių savo idėjų, mėgino nusižudyti.

Saint-Simonas teigė, kad visuomenę turėtų valdyti ne princai ir hercogai, o talentingi žmonės. Kiekvienas turėtume netrukdyti kitiems klestėti ir tobulėti pagal jų galimybes. Tarp žmonių būtų skirtumų, tačiau juos lemtų gebėjimai, o ne tai, kur ir kam jie gimė. Žmonės nustotų vieni kitus išnaudoti. Užuot tai darę, jie naudotųsi gamtos ištekliais laikydamiesi mokslinių principų, kad praturtintų visuomenę. Svarbiausias pozicijas užimtų mokslininkai ir pramonininkai, kurie vadovautų ūkiui tarsi dideliam nacionaliniam cechui. Jiems pavaldūs darbininkai vieningai bendradarbiautų. Tokioje valstybėje susikurtų pramoninė visuomenė, kuri būtų humaniška ir kurioje neliktų skurdo.

Gyvenimo pabaigoje Saint-Simonas išleido veikalą Naujoji krikščionybė, jo viziją pavertusį pramoninio amžiaus religija. Po jo mirties Saint-Simono sekėjai ėmė steigti bažnyčias. Jie turėjo ir savo aprangą: baltas kelnes, raudoną liemenę ir mėlyną tuniką. Balta spalva reiškė meilę, raudona – darbą, o mėlyna – tikėjimą. Buvo pasiūta liemenė, kurią galima užsivilkti tik padedant kitam, – ji simbolizavusi žmonių bendrystę. Nieko stebėtina, kad Saint-Simono sekėjų bendruomenė masino smalsius paryžiečius, atvykdavusius į ją paspoksoti. Fourier, Owenas ir Saint-Simonas buvo įsitikinę, kad rinka ir konkurencija prie geros visuomenės neprives. Būtent todėl jie kartais laikomi socializmo krikštatėviais. Socializmas buvo alternatyva kapitalizmui, kurią per ateinančius amžius išbandė kelios šalys. Socialistinėje santvarkoje ištekliai nepriklauso individams privačios nuosavybės teisėmis. Ištekliai yra bendra žmonių nuosavybė, taip siekiant visiems užtikrinti panašų gyvenimo lygį. Nors iš tiesų šie mąstytojai turėjo daug skirtingų idėjų, iš kurių ne visas šiandien priskirtume socializmui. Pavyzdžiui, kai kurie iš jų manė, kad privati nuosavybė yra gerai tol, kol ji nelemia didelės nelygybės.

Tačiau visus juos vienijo tikėjimas, kad tobulą pasaulį, t. y. utopiją, galima sukurti apeliuojant į žmonių racionalumą ir gerą valią. Jie pasisakė prieš revoliuciją ir skurstančiųjų kovą su turtingaisiais. Tų žmonių puoselėtos taikių pokyčių viltys žlugo XIX a. viduryje visoje Europoje įsiplieskus revoliucijoms. Dar daugiau: jų išdėstyti planai ėmė atrodyti naivūs, pasirodžius revoliuciniams garsiausio kapitalizmo kritiko Karlo Marxo, su kuriuo susipažinsime X skyriuje, raštams. Nors Fourier, Owenas ir Saint-Simonas padarė įtaką Marxo idėjoms, šis juos laikė svajotojais, sugalvojusiais naujus pasaulius, tačiau nežinojusiais, kaip juos realizuoti. Pasak Marxo, apeliuodami į žmonių gerą valią geresnio pasaulio nesukursime. Darbininkų ir jų viršininkų konfliktas turi taip užaštrėti, kad kapitalizmą nuo žemės nušluotų didelė revoliucija. Nauja visuomenė atsirasianti ne harmoningai, o po didelių neramumų ir perversmo.