Not a person

Niall Kishtainy. Glausta ekonomikos istorija (ištrauka)

I skyrius

Šalto proto, karštos širdies

Iš anglų k. vertė Marius Jakštas.

***

Tai, kad rankose laikai šią knygą, tave išskiria iš daugelio kitų. Visų pirma, turėjai pinigų jai nusipirkti (arba jų turėjo tas, kas ją tau davė). Jei gyventum skurstančioje šalyje, tavo šeimai tikriausia reikėtų išsitekti su keliais doleriais per dieną. Dauguma tavo šeimos pinigų būtų išleidžiama maistui – jokiai knygai jų neliktų. Net jei knygą paimtum į rankas, labai tikėtina, kad tau iš jos nebūtų jokios naudos, nes nemokėtum skaityti. Skurstančioje Vakarų Afrikos šalyje Burkina Fase skaityti moka mažiau nei pusė jaunų žmonių; mergaičių – vos trečdalis. Vietoj algebros ar kalbų pamokų ten užaugusi dvylikametė mergaitė greičiausiai leido dienas nešdama namo kibirus vandens. Galbūt savęs ar savo šeimos nelaikai itin turtingais, tačiau daugybei žmonių visame pasaulyje pinigų leidimas knygai ir gebėjimas ją perskaityti atrodo tiek pat mažai tikėtini, kiek skrydis į mėnulį.

Tie, kurių akys dega smalsumu – o galbūt ir pykčiu – dėl šių milžiniškų skirtumų, dažnai atsisuka į ekonomiką. Ekonomika tiria tai, kaip visuomenės naudoja savo išteklius – žemę, anglį, žmones ir mechanizmus, padedančius pagaminti naudingas prekes, pavyzdžiui, duoną ir batus. Ekonomika parodo, kodėl negalima teigti, kaip kai kurie tikina, kad Burkina Faso gyventojai skursta dėl to, jog yra tinginiai. Daugelis jų dirba labai sunkiai, tačiau yra gimę ekonomikoje, kuriai nelabai pavyksta kažką pagaminti. Kodėl Didžioji Britanija turi pastatų, knygų ir mokytojų savo vaikams lavinti, o Burkina Fasas – ne? Tai labai sudėtingas klausimas, kurio dar niekas iki galo neišsprendė. Ekonomika mėgina jo imtis.

Yra ir dar svarbesnė priežastis aktyviai domėtis ekonomika, o galbūt ir pasiūlyti savų idėjų, kaip apie ją galvoti. Ekonomika – tai gyvybės ir mirties klausimas. Tikimybė, kad turtingoje šalyje šiandien gimęs vaikas mirs nesulaukęs penkerių yra itin menka. Maži vaikai ten miršta retai, jų mirtys sukrečia. Tuo tarpu skurdžiausiose pasaulio šalyse dėl maisto ir medikamentų trūkumo penkerių nesulaukia daugiau nei 10 proc. vaikų. Dėl to, kad jiems pavyko išgyventi, tų šalių paaugliai galėtų sakyti, kad jiems nusišypsojo laimė.

Pats žodis „ekonomika“ galbūt skamba sausai, o prieš akis nejučia iškyla kalnai nuobodžios statistikos. Bet iš tiesų jos esmė – kaip padėti žmonėms išgyventi, būti sveikais ir išsilavinusiais. Ekonomika mėgina suprasti, kaip žmonės gauna tai, ko jiems reikia, kad galėtų gyventi visaverčius, laimingus gyvenimus – ir kodėl kai kuriems to neduota. Jeigu galime išspręsti esminius ekonominius klausimus, galbūt galime padėti visiems gyventi geriau.

Ekonomistai išteklius – t. y. plytas mokyklai statyti, vaistus ligoms gydyti, knygas, kurias žmonės nori skaityti – mąsto specifiniu būdu. Jie tokius išteklius vadina „ribotais“. Britų ekonomistas Lionelis Robbinsas ekonomiką yra apibrėžęs kaip mokslą, tyrinėjantį stoką. Yra retų mineralų kaip deimantai ir retų rūšių kaip baltieji povai, apie kurių stoką tam tikra prasme galime kalbėti, tačiau ekonomistams rašikliai ir knygos irgi yra riboti ištekliai – nors abiejų galėtum lengvai rasti namie ar vietinėje parduotuvėje. Kalbėdami apie stoką, jie turi galvoje ribotą kažko skaičių ir potencialiai beribius žmonių norus. Jei turėtume tam galimybių, galėtume pirkti rašiklius ir knygas nesustodami – bet visko turėti negalime, nes viskas kainuoja. Tai reiškia, kad privalome rinktis.

Pasvarstykime šiek tiek giliau apie pačios kainos idėją. Kaina nėra tik eurai ar doleriai, nors šie irgi svarbūs. Įsivaizduok moksleivę, besirenkančią mokomuosius dalykus ateinantiems metams. Ji gali rinktis istoriją arba geografiją, bet ne abu dalykus. Pasirenka istoriją. Kokia šio pasirinkimo kaina? Ji yra tai, ko netenki – galimybė pasimokyti apie dykumas, ledynus, išmokti sostines. O kokia naujos ligoninės kaina? Galėtum sudėti jai reikalingų plytų ir plieno kainas. Bet jei kainą suvoktume kaip tai, ko netenkame, tuomet naujos ligoninės kaina yra geležinkelio stotis, kurią galėjome pastatyti jos vietoje. Ekonomistai tai vadina „alternatyviąja kaina“, kurios lengva nepastebėti. Stoka ir alternatyvioji kaina rodo esminį ekonominį principą: visada reikia rinktis – tarp ligoninių ir geležinkelio stočių, tarp prekybos centrų ir futbolo aikščių.

Tad ekonomika yra apie tai, kaip naudoti ribotus išteklius poreikiams patenkinti. Bet tai dar ne viskas. Kaip kinta pasirinkimai, su kuriais žmonės susiduria? Gyvenantiems skurstančiose šalyse tenka priimti labai sunkius sprendimus: ar pamaitinti vaikus, ar nupirkti antibiotikų sergančiai senelei? Turtingose šalyse kaip Amerika ar Švedija tokių situacijų beveik nebūna. Jų gyventojai galbūt rinksis, ar pirkti naują rankinį laikrodį, ar „iPad“. Turtingos šalys irgi susiduria su rimtomis ekonominėmis problemoms – kartais įmonės bankrutuoja, žmonės praranda darbus ir negali savo vaikams nupirkti drabužių, – tačiau šios rečiau būna gyvybės ir mirties klausimas. Todėl vienas esminių ekonomikos klausimų yra šis: kaip visuomenės susitvarko su skaudžiausiais stokos padariniais – ir kodėl kai kurios užtrunka gerokai ilgiau? Norint pamėginti sėkmingai atsakyti į šį klausimą, reikia puikiai išmanyti ne tik alternatyviąją kainą – gerai gebėti įvertinti, ar reikėtų statyti naują ligoninę, ar įrengti futbolo aikštę arba pirkti „iPad“, ar rankinį laikrodį. Tavo atsakymas turėtų remtis įvairiausiomis ekonomikos teorijomis ir giliomis žiniomis apie tai, kaip skirtingos ekonominės sistemos iš tiesų veikia realiame pasaulyje. Šioje knygoje susipažinsi su istoriniais ekonomikos teoretikais – tai bus puikus atspirties taškas. Jų idėjos parodo įspūdingai plačią mėginimų spręsti šias problemas įvairovę.

Ekonomistai tiria ūkį. Ūkyje naudojami ištekliai, gaminamos naujos prekės ir nusprendžiama, kas ką gauna. Pavyzdžiui, gamintojas perka audeklą ir samdo darbuotojus marškinėliams siūti. Vartotojai – tu ir aš – eina į parduotuves, ir, jeigu kišenėse turime pinigų, galime tokias prekes kaip marškinėliai nusipirkti (mes jas „vartojame“). Taip pat vartojame „paslaugas“ – tai, kas nėra fiziniai daiktai: pavyzdžiui, apsikirpimus. Dauguma vartotojų taip pat yra darbuotojai, nes savo darbu uždirba vartojimui reikalingus pinigus. Įmonės, darbuotojai ir vartotojai – pagrindinės ūkio dedamosios. Tačiau išteklių naudojimui taip pat daro poveikį bankai ir vertybinių popierių biržos – vadinamoji „finansinė sistema“. Bankai įmonėms skolina pinigus – jas „finansuoja“. Kai drabužių gamintojui skolinami pinigai naujai gamyklai statyti, ši paskola gamintojui leidžia pirkti cementą, kuris tampa gamyklos, o ne naujo tilto dalimi. Kad gautų pinigų, įmonės kartais parduoda „akcijas“ (arba „vertybinius popierius“) vertybinių popierių biržoje. Kai turi „Toshiba“ akcijų, tau priklauso maža dalelytė šios įmonės, ir jeigu jai sekasi, kyla jos akcijų kaina, o tu turi daugiau turto. Vyriausybės irgi yra ūkio dalis. Nuo jų priklauso, kaip bus naudojami ištekliai, pavyzdžiui, naujai automagistralei ar elektrinei statyti.

Kitame skyriuje susipažinsime su vienais pirmųjų mąstytojų, kėlusių klausimus apie ekonomiką – senovės graikais. Žodis „ekonomika“ kilęs iš graikiškojo „oikonomikē“ („oikos“ – namas, būstas; „nomos“ – įstatymas, taisyklė). Tad graikams ekonomika buvo apie tai, kaip namų ūkiai valdo savo išteklius. Šiandien ekonomika taip pat tiria įmones ir pramonės šakas. Tačiau namų ūkiai ir juos sudarantys žmonės ir toliau lieka ekonomikos pagrindu. Kaip bebūtų, prekes perka ir darbo jėgą sudaro atskiri žmonės. Tad ekonomika tiria žmonių elgesį ūkyje. Jei gimtadienio proga gauni 20 eurų, kaip nusprendi, kam juos išleisi? Dėl kokių priežasčių darbuotojas sutinka įsidarbinti naujame darbe už tam tikrą algą? Kodėl kai kurie akylai taupo pinigus, o kiti linkę juos taškyti ištaigingai savo šuns būdai?

Ekonomistai mėgina spręsti panašius klausimus moksliniais metodais. Galbūt išgirdus žodį „mokslas“ tau prieš akis iškyla mėgintuvėliai su burbuliuojančiais skysčiais ir ant lentos prikeverzotos lygtys, turinčios mažai ką bendro su klausimu, ar žmonėms pakanka maisto. Iš tiesų ekonomistai bando aiškinti ūkį taip, kaip mokslininkai raketų skrydžio trajektoriją. Mokslininkai ieško fizikinių „dėsnių“ – kaip viena sukelia kita: pavyzdžiui, kaip raketos svoris susijęs su maksimaliu jos kilimo aukščiu. Ekonomistai ieško ekonominių dėsnių – pavyzdžiui, kaip populiacijos dydis veikia prieinamo maisto kiekį. Tai vadinama „pozityviąja ekonomika“. Ekonomikos dėsniai nėra nei geri, nei blogi. Jie tiesiog apibūdina, kaip yra.

Jei galvoji, kad ekonomika privalo tuo neapsiriboti, esi visiškai teisus (-i). Pagalvok apie vaikus Afrikoje, mirštančius dar kūdikystėje. Ar pakanka tiesiog apibūdinti padėtį ir ties tuo sustoti? Juk tikrai ne?! Jei ekonomistai susilaikytų nuo vertinimų, jie būtų beširdžiai. Kita ekonomikos šaka – „normatyvioji ekonomika“; ji nagrinėja, ar padėtis yra gera, ar bloga. Kai matai, kaip prekybos centras išmeta tinkamą vartoti maistą, gali tai vertinti blogai, nes taip švaistomi ištekliai. O kai galvoji apie skirtingą turtingųjų ir skurstančiųjų padėtį, gali tai vertinti blogai, nes tai atrodo neteisinga.

Kai tikslų situacijos matymą papildo išmintingi vertinimai, ekonomika gali svariai prisidėti prie teigiamų pokyčių – padėti kurti turtingesnes, teisingesnes visuomenes, kuriuose daugiau iš mūsų gyvena gerai. Kaip yra sakęs britų ekonomistas Alfredas Marshallas, ekonomistams reikia „šalto proto, bet geros širdies“. Pirmyn, apibūdink pasaulį kaip mokslininkas (-ė), bet tai daryk su atjauta žmonių kančioms, kurias matai aplink, – o tada mėgink keisti padėtį.

Žvelgiant iš tūkstantmečius skaičiuojančios žmonijos civilizacijos perspektyvos, šiandieninis ekonomikos mokslas – toks, koks studentams dėstomas universitetuose, – susiformavo gana neseniai. Jis atsirado prieš keletą amžių, gimus kapitalizmui – ūkio sistemai, kurios laikosi dauguma šalių. Kapitalizme dauguma išteklių – maistas, žemė, žmonių darbas – perkami ir parduodami už pinigus. Ši pirkimų ir pardavimų visuma vadinama „rinka“. Taip pat yra grupė žmonių, vadinamųjų kapitalistų, kuriems priklauso kapitalas: prekėms gaminti reikalingi pinigai, mechanizmai ir gamyklos. Kapitalistai savo įmonėse samdo kitą grupę – darbininkus. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Tačiau iki kapitalizmo buvo kitaip. Žmonės savo maistą augindavo, o ne pirkdavo. Paprasti žmonės dirbdavo ne įmonėse, o žemvaldžiui, kuriam priklausė žemė, ant kurios jie gyveno.
Tad lyginant su matematika ar literatūra, ekonomika yra jauna disciplina. Didelė jos dalis nagrinėja tai, kas rūpi kapitalistams – pirkimą, pardavimą ir kainas. Tokio pobūdžio ekonomikai skiriama nemažai dėmesio ir šioje knygoje. Tačiau apžvelgsime ir gerokai ankstesnes ekonomines idėjas. Kaip bebūtų, kiekviena visuomenė, – ar ji būtų kapitalistinė, ar ne, – privalo vienaip ar kitaip spręsti stokos problemą. Aptarsime kintančias idėjas apie ūkį ir kaip jis keitėsi: kaip žmonės bėgant laikui mėgino spręsti stokos problemą dirbdami laukuose ir gamyklose, mindžikuodami prie kaitinamų puodų.

Ar ekonomistai visada apibūdina ūkį ir pateikia savo vertinimus kaip atidūs mokslininkai ar išmintingi filosofai? Jie kartais kaltinami nepakankamu dėmesiu sunkumams, su kuriais susiduria evoliucionuojančio ūkio nuošalyje paliktos grupės, ypač moterys ir juodaodžiai. Ar taip yra todėl, kad istoriškai ekonomikos teoretikai dažnai būdavo kilę iš sunkiausioje padėtyje buvusių visuomenės grupių? XXI a. pradžioje pasaulis išgyveno didžiulę ekonominę krizę, sukeltą beatodairiško bankų elgesio. Daugelis bedė pirštu į ekonomistus, nesugebėjusius jos nuspėti. Pasigirdo įtarimų, kad taip nutiko dėl to, jog jiems darė įtaką tie, kurie pelnėsi iš finansų ir didžiųjų bankų dominuojamos ekonominės sistemos.

Todėl galbūt ekonomistams reikia ne tik šalto proto ir geros širdies, bet ir savikritikos – gebėjimo matyti ne tik tai, kas svarbu jiems patiems, ir mąstyti ne tik taip, kaip ilgainiui tapo įprasta. Prie šio tikslo priartėsime susipažindami su ekonomikos istorija: suprasdami, kaip ankstesnių mąstytojų idėjos kilo iš jų konkrečių rūpesčių ir aplinkybių, galbūt galėsime geriau įvertinti, kokį poveikį mūsų rūpesčiai ir aplinkybės daro mūsiškėms. Būtent todėl žvelgti į idėjas iš istorijos perspektyvos taip įdomu, o ir gyvybiškai svarbu, siekiant kurti pasaulį, kuriame daugiau iš mūsų gyvena gerai.