Pradėti E. Husserlio veikalo „Europos mokslų krizė ir transcendentalinė fenomenologija“ darbai

2027 m. išleisime Edmundo Husserlio veikalą „Europos mokslų krizė ir transcendentalinė fenomenologija“ (iš vokiečių k. vers prof. Tomas Sodeika). Nors Husserlis šio veikalo užbaigti nesuspėjo, tekstas vis viena laikomas filosofo minties raidos viršukalne, be kita ko – vienu svarbiausių XX a. kontinentinės filosofijos tekstų, reflektavusių Europos kultūros, mokslo ir dvasinės krypties krizę, kvietusių nuo susvetimėjusio mokslo pasaulio grįžti prie gyvosios žmogaus patirties.

Pristatyti pagrindines knygos tezes ir svarbą paprašėme patį knygos vertėją prof. Tomą Sodeiką:

„Europos mokslų krizė, apie kurios priežastis, pobūdį ir įveikimo galimybės sąlygas rašoma šioje knygoje, gali būti nusakyta kaip Naujųjų laikų mokslo reikšmės žmogaus gyvenimui krizė. Jos priežastis Husserlis analizuoja pirmiausia atsigręždamas į pačiose Europos kultūros ištakose glūdinčią ir tos kultūros raidos kryptį bei pobūdį nulėmusią proto „entelechiją“, tuo pačiu atlikdamas išsamią Naujaisiais laikais susiformavusios mokslinio pažinimo sampratos reviziją. Modernųjį mokslą Husserlis kritikuoja už tai, kad jis atvėrė neįveikiamą prarają tarp „mokslo pasaulio“ ir „gyvenamo pasaulio“.

Šiuolaikinis mokslas negali įveikti Vakarų kultūrą ištikusios krizės, nes jis ne tik yra šios krizės priežastis, bet ir pats yra patekęs į krizę. Šią mokslo negalią Husserlis sieja su tuo, kad mokslas nepajėgia reflektuoti savo esmės, o tai reiškia, kad negali suvokti, kas jis iš tikro yra.

Mokslinio pažinimo pagrindą sudarančio proto refleksija, anot Husserlio, yra svarbiausias transcendentalinės fenomenologijos uždavinys. Tad pagrindinis tikslas, kurį sau kelia Husserlis, gali būti nusakytas taip: transcendentalinio filosofavimo stiliumi pažadinti žmoguje jo žmogiškumą lemiančią proto imanenciją. Jis tiki, kad siekiant šio tikslo būtina dekonstruoti Naujųjų laikų mokslo įtvirtintą „objektyvaus“ pasaulio modelį, tuo būdu parodant, kad „objektyvus“ pasaulio modelis yra dirbtinė konstrukcija, atsiradusi taikant Naujųjų laikų mokslo metodus, ir pažadinti fenomenologines įžvalgas, atveriančias prieigą prie „gyvenamo pasaulio“ kaip pirmapradžio bet kokios prasmės šaltinio.

Mokslas nepajėgus išvesti mus iš krizės, nes ne tik neturi mums ką pasakyti apie esmines egzistencijos problemas, bet, užuot laikęsis neutralumo, „natūralistinį“ požiūrį į tikrovę įtvirtina kaip universalų ir vienintelį teisingą.”