Not a person

Nigel Warburton. Glausta filosofijos istorija (ištrauka)

XIV skyrius

Princas ir batsiuvys

Johnas Lockeʼas ir Thomas Reidas

***

Kaip atrodei, kai buvai kūdikis? Jei turi nuotrauką, žvilgtelk. Ką joje matai? Ar ten tikrai tu? Dabar, ko gero, atrodai visai kitaip. Ar pameni, koks jausmas būti kūdikiu? Dauguma mūsų to nepajėgiame prisiminti. Laikui bėgant visi keičiamės. Augame, kinta mūsų kūnas, subręstame, senstame, daug ką pamirštame. Daugumai atsiranda raukšlių, plaukai pražyla ar nuslenka, keičiasi mūsų požiūriai, draugai, aprangos stilius, prioritetai. Kokiu pagrindu tuomet būtų galima teigti, kad ir kūdikystėje, ir senatvėje esi tuo pačiu asmeniu? Klausimas, kaip laikui bėgant žmogus išlaiko savastį, nedavė ramybės anglų filosofui Johnui Lockeʼui (1632–1704 m.).

Jo interesų spektras, kaip ir daugelio filosofų, buvo platus. Entuziastingai domėjosi savo bičiulių Robertʼo Boyleʼo ir Isaaco Newtono moksliniais atradimais, dalyvavo politikoje, rašė apie švietimą. Po Anglijos pilietinio karo apkaltintas dalyvavimu sąmoksle nužudyti į sostą ką tik grąžintą karolių Karolį II pabėgo į Nyderlandus. Ten aktyviai gynė religinę toleranciją, pabrėždamas, kad absurdiška bandyti kankinimais priversti žmones pakeisti religinius įsitikinimus. Jo nuostata, kad turime Dievo duotą teisę į gyvenimą, laisvę, laimės siekimą ir nuosavybę, įkvėpė Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją rašiusius šalies įkūrėjus.
Neturime jokių J. Lockeʼo nuotraukų ar pieštų portretų iš jo kūdikystės. Tačiau bėgant laikui jis, ko gero, smarkiai pasikeitė. Pusamžis J. Lockeʼas buvo liesas, skvarbaus žvilgsnio vyriškis, plonais garbanotais plaukais. Tačiau būdamas kūdikiu tikrai taip neatrodė. Pagal vieną iš J. Lockeʼo įsitikinimų, naujagimio protas esąs tarsi tuščias popieriaus lapas. Gimę nieko nežinome, visos mūsų žinios ateina iš gyvenimo potyrių. Kol kūdikis J. Lockeʼas užaugo iki jauno filosofo, jis įgijo įvairiausių įsitikinimų ir tapo tuo asmeniu, kurį žinome dabar J. Lockeʼo vardu. Tačiau kokia prasme jaunuolis J. Lockeʼas buvo tuo pačiu asmeniu, kaip kūdikis, ir kokia prasme pusamžis J. Lockeʼas buvo tuo pačiu asmeniu, kaip jaunuolis?

Ši problema iškyla ne tik santykį su savo praeitimi apmąstantiems žmonėms. Anot jo, tai gali būti aktualu netgi galvojant apie kojines. Jei turi prakiurusią kojinę ir ją užlopai, o po to užlopai dar vieną jos skylę, ilgainiui tu gali turėti tik iš lopų susiūtą kojinę, kurioje pradinės medžiagos visai nebeliko. Ar tai būtų ta pati kojinė? Viena vertus, taip – dėl dalių tęstinumo laike nuo originalios kojinės iki susiūtos iš lopų. Antra vertus, tai nėra ta pati kojinė, nes pradinės medžiagos visiškai neliko. Arba, pavyzdžiui, ąžuolas. Jis išauga iš gilės, kasmet meta lapus, didėja, nudžiūvusios jo šakos nukrenta, tačiau ąžuolas lieka tas pats. Ar gilė yra tas pats augalas, kaip sodinukas, o sodinukas – tas pats augalas, kaip stambus ąžuolas?

Vienas būdas spręsti klausimą, dėl ko žmogus laikui bėgant išlieka tas pats asmuo – pažymėti, kad esame gyvos būtybės. Esi tas pats gyvūnas-individas, kuriuo buvai kūdikystėje. Vartodamas žodį „žmogus“ J. Lockeʼas turėjo galvoje žmogų kaip gyvūną. Jo įsitikinimu, kiekvienas iš mūsų šia prasme per savo gyvenimą išliekame tas pats žmogus. Galima kalbėti apie gyvenančio ir besikeičiančio žmogaus tęstinumą viso jo gyvenimo metu. Visgi, J. Lockeʼo vertinimu, būti tuo pačiu žmogumi nėra tas pats, kaip būti tuo pačiu asmeniu.

Anot jo, galiu būti tuo pačiu žmogumi, kaip anksčiau, bet ne tuo pačiu asmeniu. Kaip tai įmanoma? Pasako jo, bėgant laikui išlieki tuo pačiu asmeniu dėl savo sąmonės, savo savasties suvokimo. Tai, ko negali prisiminti, nėra tavęs kaip asmens dalis. Siekdamas šią idėją iliustruoti J. Lockeʼas siūlo įsivaizduoti princą, atsibundantį su batsiuvio prisiminimais ir batsiuvį su princo. Princas pabunda savo rūmuose ir aplinkiniams atrodo esąs tuo pačiu asmeniu, kaip ir tas, kuris nuėjo miegoti. Tačiau princas turi ne savo, o batsiuvio prisiminimus, ir jaučiasi esąs batsiuviu. Anot J. Lockeʼo, princas neklysta taip jausdamasis. Kūno tęstinumas – ne esmė. Asmens tapatybę lemia psichologinis tęstinumas. Jei turi princo prisiminimus, esi princu. Jei turi batsiuvio prisiminimus, esi batsiuviu – net jei būtum princo kūne. Jei batsiuvys praeityje padarė nusikaltimą, atsakomybė už jį turėtų tekti princo kūne esančiam asmeniui.

Žinoma, realiame gyvenime prisiminimai šitaip nesusikeičia vietomis. Šiuo mintiniu eksperimentu J. Lockeʼas norėjo pagrįsti savo poziciją. Tačiau iš tiesų yra teigiančių, kad viename kūne gali egzistuoti daugiau nei vienas asmuo. Šis sutrikimas vadinamas disociaciniu tapatybės sutrikimu: žmogui atrodo, kad jame slypi kelios skirtingos asmenybės. J. Lockeʼas šią galimybę nuspėjo ir įsivaizdavo du visiškai skirtingus asmenis viename kūne: vienas jų apsireiškia dieną, kitas – naktį. Jei šios dvi sąmonės viena kitai nepasiekiamos, tuomet, J. Lockeʼo vertinimu, jos yra du asmenys.

Anot jo, asmens tapatybės klausimai yra glaudžiai susiję su moraline atsakomybe. Jis tikėjo, kad Dievas baustų žmones tik už tuos nusikaltimus, kuriuos jie prisimena padarę. Jei kažkas jau nebepamena padaryto blogio, tai nebėra tuo pačiu asmeniu, kuris nusikalto. Be abejo, kasdieniame gyvenime žmones meluoja apie tai, ką jie prisimena. Tad jei teisiamasis tikina neprisimenąs, ką padarė, teisėjas jo taip lengvai nepaleis. Bet viską žino Dievas, todėl jis įvertins, kas nusipelno bausmės, o kas ne. Viena J. Lockeʼo doktrinos pasekmių būtų ta, kad nacių medžiotojams suradus senolį, kuris jaunystėje buvo koncentracijos stovyklos sargybiniu, jį būtų galima laikyti atsakingu tik už tuos nusikaltimus, kuriuos jis pajėgiąs prisiminti, ir nieko daugiau. Už pamirštus poelgius Dievas jo nebaustų, nepaisant to, kad įprastame teisme prielankumo jam būtų sunku tikėtis.

J. Lockeʼo asmens tapatybės samprata taip pat pateikė atsakymą į vieną kai kuriems jo amžininkams ramybės nedavusį klausimą. Juos neramino štai kas: ar reikės prikelti tą patį kūną, kad patektum į rojų? Jei taip, kas nutiktų, jeigu tavo kūną sudorotų kanibalas arba laukinis žvėris? Kaip surinkti visas kūno dalis atgal, kad būtų galima jį prikelti iš numirusiųjų? Jeigu tave suvalgė kanibalas, tuomet dalis tavęs taptų jo dalimi. Tad kaip atkurti tiek kanibalo, tiek jo pietų (t. y. tavo) kūnus? J. Lockeʼas išaiškino, kad svarbiausia tai, jog pomirtiniame gyvenime esi tuo pačiu asmeniu, o ne turi tą patį kūną. Anot jo, išliksi tas pats asmuo, jei turėsi tuos pačius prisiminimus, net jei jie būtų susieti su kitu kūnu.

Viena tokio jo požiūrio pasekmių: ko gero, nesi tuo pačiu asmeniu, kaip nuotraukoje tavo matomas kūdikis. Esi tuo pačiu individu, tačiau, jei negali prisiminti, koks jausmas būti kūdikiu, negali būti ir tuo pačiu asmeniu. Tavo asmens tapatybė siekia tiek toli, kiek siekia tavo atmintis. Senatvėje tavo prisiminimai pradeda nykti, todėl atitinkamai „susitraukia“ ir tavo asmenybė.

Anot kai kurių filosofų, J. Lockeʼas kiek perlenkė lazdą sąmoningus prisiminimus laikydamas asmens tapatybės pagrindu. XVII a. škotų filosofas Thomas Reidas sugalvojo pavyzdį, kuriuo atskleidžiamas J. Lockeʼo asmens tapatybės doktrinos trūkumas. Senas kariškis gali prisiminti savo drąsą mūšio lauke, kai buvo jaunu karininku; o būdamas jaunu karininku galėjo prisiminti, kaip vaikystėje gavo lupti už obuolių vogimą iš svetimo sodo. Tačiau senatvėje šio vaikystės nutikimo nebepamena. Atrodytų, kad dėl šių vienas kitą iš dalies užklojančių prisiminimų reikėtų daryti išvadą, jog senas kariškis buvo tuo pačiu asmeniu, kaip ir obuolius vogęs berniukas, ar ne? Th. Reidui buvo akivaizdu, kad senas kariškis ir mažas berniukas buvo tuo pačiu asmeniu.

Tačiau pagal J. Lockeʼo teoriją, senas kariškis ir jaunas drąsus karininkas buvo tuo pačiu asmeniu, o lupti gavęs berniukas ir senas kariškis – ne (nes šis apie tai pamiršo). Bet pagal tą pačią teoriją, jaunas drąsus karininkas ir berniukas buvo tuo pačiu asmeniu (nes karininkas tai pajėgė prisiminti). Taip prieiname absurdišką išvadą: senas kariškis ir jaunas drąsus karininkas buvo tuo pačiu asmeniu, jaunas drąsus karininkas ir berniukas buvo tuo pačiu asmeniu, o senas kariškis ir berniukas – ne. Čia nematyti jokios logikos. Tai tas pats, kaip teigti, kad A = B ir B = C, o A ≠ C. Atrodytų, kad asmens tapatybės pagrindas – vienas kitą užklojantys prisiminimai, o ne, kaip teigė J. Lockeʼas, gebėjimas prisiminti absoliučiai viską.
J. Lockeʼo įtaka filosofijos raidai anaiptol neapsiriboja šiais svarstymais apie asmens tapatybę. Savo didžiajame veikale Esė apie žmogaus intelektą (1690 m.) jis išdėstė poziciją, kad mūsų idėjos mums pateikia pasaulio vaizdinius, tačiau tik kai kurios pasaulio ypatybės yra tokios, kokios mums atrodo. Jo doktrina įkvėpė Georgeʼą Berkeleyʼį kūrybingam traktatui apie tikrovę.