James Hibbard

Dviračių menas. Filosofija, reikšmė ir gyvenimas ant dviejų ratų

2 skyrius „Minties pažadas“, 59–65 p.

Iš anglų k. vertė Ieva Tomaševičiūtė

Redagavo Ernesta Pauwels

***

Žygiui pakrante vis artėjant, aš ir toliau treniravausi remdamasis jausmais ir intuicija – nesinaudodamas jėgos ir netgi širdies ritmo matuokliais. Jeigu turėdavau laiko ir jausdavausi pailsėjęs, važiuodavau. Jeigu ne – tai ne. Net ir praėjus šitiek metų supratau, kad vis dar gebu perskaityti tūkstančius pojūčių niuansų, bylojančių, ar mano kūnui reikia didesnio įdirbio, ar ilgesnio poilsio, ir susivokiau, kaip viską pernelyg apsisunkindavau tais laikais, kai vis dar lenktyniavau. Tuo metu, užuot taikęsis prie savijautos, įsivaizdavau, kad mano treniruočių programa pati savaime yra šventas reikalas, ir jeigu to, kas nurodyta konkrečiai dienai, neįvykdysiu pažodžiui, susimausiu, tad neišvengiamai jaučiau kaltę ir jaudinausi, kad kiti dviratininkai dirbo intensyviau.

            Mintis, nors ir naivi, kad sėkmė priklauso paprasčiausiai nuo to, kiek darbo įdedi, niekuomet neapleidžia. Ant treniruočių centro patalpos, kurioje mynėme treniruoklius, sienos kabojo plakatas, kuriame paprastu juodu šriftu buvo parašyta: „Kaip tik šią akimirką kas nors kitas treniruojasi labiau nei tu“, ir šis etosas kurstė kažin kokias paranojiškas treniruočių ir išsekimo „ginklavimosi varžybas“ – įkyrus įsitikinimas, jog kad ir ką bedarytum, to nepakanka. Pamenu, kaip bėgant sunkių treniruočių savaitėms retame Kolorado aukštybių ore, būdavau toks pavargęs, kad sutriko miegas – iškalbingas persitreniravimo požymis. Kol mano kambario draugai miegodavo, nusisukdavau į betoninių blokelių sieną šalia lovos ir klausydavausi vokiečių kalbos kasetės, – Ich bin, Du bist, Er, Sie, Es ist, – apimtas pusiau sąmoningo stuporo, bandydamas sugerti ne tiktai vienintelę Berlyne gyvenusio tėvo mokėtą užsienio kalbą, bet ir kalbą, kuria kalbėjo Kantas ir Hegelis, Nietzsche’ė ir Heideggeris. Dieną naktį, ant dviračio ir nuo jo nulipus, išsekimas ir vokiečių kalba liejosi mano nuovargio migloje, atskiros frazės iškildavo sėdint ant ergometro ir važiuojant paskui komandos automobilį, o aš klausdavau savęs, kas aš būčiau ir kaip mąstyčiau, jeigu anglų kalba nebūtų mano gimtoji – kaip skirtųsi netgi pati tikrovė.

            Žinodamas, kad kiekviena su Jacksonu ir Zachu ant dviračio praleista diena, tikėtina, truks ilgiau negu penkias valandas, su kiekviena praeinančia savaite tolydžio pratęsdavau savo važiavimo trukmę. Trys valandos tapo keturiomis, o keturios penkiomis. Įkalnės, dar tik prieš keletą savaičių iškeldavusios mane iš balnelio ir įremdavusios į didžiausią mano 28 dantų dantratį, dabar gana lengvai pasilikdavo man už nugaros, ir atrodydavo, jog mano fizinė forma keičia paties pasaulio topografiją. Važiavimas dviračiu atrodė sukeliantis ne ką kita, kaip fizinę priklausomybę, ir grįždavau namo norėdamas pasivažinėti ilgiau vien dėl gryno fizinio malonumo. Jaučiau, kad mano kūnas lengvesnis ir stipresnis, ir rodėsi, kad galbūt net ir mąstymas tapo truputėlį geresnis ir aiškesnis – tarsi kam nors nuo mano suvokimo kaip nuo priekinio stiklo nuvalius sluoksnį purvo, aš pirmąsyk per daugelį metų pamačiau pasaulį tokį, koks jis yra. Įsivaizdavau, kas manęs laukia – kas laukia mūsų – minant šalimais vandenyno, išsilaisvinus nuo visų gyvenimo prievolių ir trikdžių, ir supratau, kad imu nekantriai laukti to, kas iš pradžių atrodė kaip pareiga.

***

            Kadangi stengiausi ne vien suprasti, bet gal net veikiau išgyventi idėjas, kurias atradau per Nietzsche’ę ir kitus egzistencialistus, aiškiai pamenu, kaip mėginau jas suderinti su dviračių sportu ir kaip klausiau savęs, ar ne per daug reikalauju iš savo sporto – ar bet kokio sporto apskritai. Jeigu pritari Nietzsche’ės naratyvui apie tai, kaip reikėtų gyventi, tai ką turėtum daryti praktiškai, idant įgyvendintum jo mestą iššūkį? Nei produktyvumo, nei finansinės sėkmės akivaizdžiai nepakaktų, ir, nors ir labai nedrąsiai, jau buvau pajutęs, kad daugiau filosofijos reikštų tik dar daugiau kalbų apie tai, kas jau pasakyta. Galbūt supratęs šio priežodžio reikšmę turėčiau „padėti ragelį“, ir tai, ką Nietzsche’ė norėjo pasakyti, man aiškiai išnirtų prieš akis.

            Kilo klausimas, kaip galima reikšmingai išgyventi šią įžvalgą – kaip atsispirti komforto ir normalumo šauksmui, kai jie, rodos, visur neigia visiško gyvenimo keistumo pripažinimą, kurį buvau priėmęs kaip lemiamą (ir galbūt vienintelį) bruožą, nusakantį, kas aš esu.

            Pirmaisiais savo studijų universitete metais treniravausi kaip niekada anksčiau. Olimpinėse atrankose velodrome patekau į geriausiųjų penketuką, tačiau į rinktinę patekti nepavyko, tad, apsiginklavęs savo asmeninio trenerio Harvey’aus Nitzo treniruočių programa, mėginau savo finišavimo treke greitį paversti į sėkmingą kelių sprinterio karjerą. Kasdieną po rytinių paskaitų pavalgydavau ir išsiruošdavau penkių ar šešių valandų pasivažinėjimui gilyn į Santa Kruzo kalnus. Treniruočių centre buvau įpratęs būti stebimas iš vidinio velodromo lauko arba iš paskui mus važiuojančio komandos automobilio, o dabar, pagaliau likęs vienas ir niekieno nestebimas, supratau, kaip mėgavausi ilgomis dienomis ant dviračio, miglotu oru plaučiuose ir priešais apnuogintą mano veido kūniškumą. Kitaip nei Kolorado ir Šventosios Klaros slėnio keliai – po atviru dangumi ir kiaurai skrodžiantys kraštovaizdį – Santa Kruzo kalnų keliai buvo siauri ir intymūs, dauguma tik truputį geresni nei skubotai nutiesti kirtimų keliukai, atkartojantys menkiausio pasipriešinimo topografiją. Gaubiamas išlakių, senų sekvojų ir tik retkarčiais ribojamas apsamanojusių trobesių, pasaulis artėjo ir skleidėsi palaipsniui, sulig kiekvienu kelio vingiu. Lankomas atsiskyrėlių pelėdų, spoksančių iš miško tamsybių, ir salamandrų, ryškiai oranžiniais pilveliais, šliaužiančių minkšta miško paklote, buvau pralaidus kvapų subtilybėms bei švelnių vėjelių srovėms, košiančioms medžius, ir pačia giliausia prasme vienas, bet nebūdamas vienišas vis giliau grimzdau į vienatvę.

            Tuose tamsiuose kalnų keliukuose masinamam svajų apie būsimą sėkmę ir besiklausant PJ Harvey’aus, Radiohead ar The Smashing Pumpkins dažnai rodėsi, tarsi būtų gana važiuoti dviračiu ir galbūt galėčiau visas savo mintis ir visus jausmus nukreipti per dviratį. Betgi kitąkart, kai būdavau pavargęs arba kai tolimų miestelių – Ben Lomondo, Frydomo ar Boulder Kriko – pakelėse drebančiom rankom taisydavau nuleistą padangą, neabejodavau, kad važiavimas dviračiu pernelyg pėsčiųjų reikalas, pernelyg grubus, kad apskritai kada nors galėtų padėti gyvenime pasiekti ne tik Nietzsche’ės, bet ir mano paties keliamus idealus. Ieškojau pavyzdžių žmonių, kurie netgi dar užtikrinčiau nei Nietzsche’ė galėtų legitimuoti mano fizinį kelią. Kaip tik tokį patvirtinimą, kokio man reikėjo, atradau rusų šokėjo Vaclavo Nižinskio figūroje.

            Pirmąsyk apie Nižinskį perskaičiau Colino Wilsono knygoje apie egzistencializmą Svetimas. Remdamasis Nietzsche’e, Wilsonas egzistencializmą įvardija ne vien kaip abstrakčią prasmės krizę, bet kaip gyvenimišką problemą, kurią reikia įveikti. Idant suprastų tikruosius problemos kontūrus, Wilsonas Svetime pristato atvejų analizes, kuriose praeities svetimus (juos Wilsonas apibrėžia kaip tuos, kurie „mato per daug ir per giliai) skirsto pagal keturis skirtingus tipus: intelektualinis, dvasinis, emocinis ir man įdomiausias fizinis svetimas – kurio pavyzdys ir buvo Nižinskis.

            Nižinskis, žymiausias dvidešimtojo amžiaus pradžios baleto šokėjas vyras, pripažinimo sulaukė pasirodydamas visoje Europoje, o jo šlovė zenitą pasiekė visai prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. 1917-aisias gyvendamas Šveicarijoje, Nižinskis ėmėsi rašyti dienoraštį. Vis dėlto labiau negu šokis ar asmeniniai reikalai Nižinskį persekiojo karas ir Nietzsche’ės, Tolstojaus bei Dostojevskio darbai. Ištisuose skausminguose jo dienoraščio (kurį rašė iki pat psichinio išsekimo, kurį patyrė būdamas vos dvidešimt devynerių) puslapiuose pasitaiko įžvalgų blyksnių, nepanašių į daugelį kitų dokumentų, ir įmanoma atrasti trajektoriją, kurioje fiziniai dalykai yra svarbesni už intelektinius – kur prasmės klausimai perkeičiami į gryną kūno emociją. „Esu judėjimo žmogus,“ – rašo Nižinskis. O vėliau netgi dar tiksliau: „Aš jaučiu per kūną, o ne per protą“. Su šiuo radikaliu lūžiu Nižinskis ne vien tik žengė toliau atsiskyrėliško filosofiško intelektualizmo, kurio taip nekentė, bet netgi toliau tokios figūros kaip Nietzsche’ės racionalios kalbos.

            Atrodė, kad ir dviračių sportas panašiai pasitarnautų šiam tikslui – galėtų būti toks betarpiškas, kūniškas ir estetiškas. Geriausių Europos profesionalų nuotraukos tokiuose žurnaluose kaip Cycling Weekly ir Cycle Sportpasižymėjo keistu žavesiu, – o, kad tik įmanyčiau jį iššifruoti, – kažkokiu būdu saugančiu paslaptį, kaip tapti geru dviratininku. Mano atmintyje amžiams įsirėžusi belgų žvaigždės Frank’o Vandenbroucke’ės nuotrauka iš laikų French Cofidis komandoje. Be šalmo, balintais šviesiais atgal sulaižytais plaukais, jis, pirštinėtomis rankomis lengvai prilaikąs savojo Campagnolo stabdžių gaubtus, atrodė tarsi sklęstų viršum savo dviračio, kadangi naudojo jėgą iš balno. Viskas: nuo kulkšnies kampo iki balno padėties – pats, ant dviračio praleidęs tūkstančius valandų, turėjau kūnišką Vandenbroucke’ės įstabumo pajautą.

            Kaip supratau (o kiek tiksliau – pajutau) iš Nižinskio atvejo, esama ne tik intelektinio, bet tam tikra prasme ir kinestetinio genijaus. Jis nesusivedė vien tik į dviratininko jėgą ar ištvermę, bet veikiau į jo ar jos stilių ant dviračio, – galimybę tai, kas fiziška ir įkūnyta, paversti menu, – o šio idealo įsikūnijimas man buvo Vandenbroucke’ė, naudojęsis šiuo sportu kaip scena, per kurią galima pasiekti nežemišką graciją, sudarydamas įspūdį, tartum dviratis būtų jo paties kūno tęsinys. Kildamas aukštais kalnais retame ore ir ne vien tik ištverdamas, bet ir skonėdamasis skausmu bei fiziniu pavojumi, kurį sukelia dviračių lenktynės, Vandenbroucke’ė, regis, buvo ne kas kitas kaip Nietzsche’ės valios galiai personifikacija.

            Amerikiečių rašytojas Davidas Fosteris Wallace’as, pats būdamas filosofiją studijavusiu pajėgiu atletu, savo esė Sykiu ir kūnas, ir ne taip pat aprašo tokią jungtį tarp atletiško grožio ir įkūnytumo:

Grožis nėra sporto, kuriame varžomasi, tikslas, tačiau aukšto lygio sportas yra puiki vieta žmogaus grožiui išreikšti. Žmogaus grožis, apie kurį čia kalbama, yra ypatingas; jį galima pavadinti kinetiniu grožiu. Jo jėga ir patrauklumas universalūs. Jis neturi nieko bendro su seksu ar kultūrinėmis normomis. Tai, su kuo jis iš tiesų atrodo esąs susijęs, yra žmogiškosios būtybės susitaikymas su faktu, kad žmogus turi kūną.

            Su sporto suteikiamomis įžvalgomis atrodė įmanoma mąstyti per mąstymą. Kad ir kaip tai mane viliojo, filosofinė mintis pasaulį laikė atstu, o aš nenorėjau pragyventi savo gyvenimo kaip neįsitraukęs stebėtojas. Kai atsidaviau dviračių sportui, mane kamavę žodžiai ir sąvokos nublankdavo ir atsitraukdavo į antrą planą, visai kaip Nižinskiui pasineriant į baletą ar Vanderbroucke’ei nepriekaištingai minant savąjį dviratį, mintys nuslopdavo, ir likdavau tik aš bei dviratis. Važiavimo dviračiu iš tiesų galėtų pakakti – gal ne amžinai, bet bent jau kol kas.