Pranašavimas Senovės Romoje ir šiandien

Marko Tulijaus Cicerono veikalas Apie pranašavimą iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti paviršutiniškas, nutolęs nuo šiandienos aktualijų. Tačiau ar tikrai?

Cicerono Romoje religija buvo svarbi visuomeninio gyvenimo dalis, o dvasininkų luomas savo rankose turėjo įvairių politinės galios svertų. Vienas tokių – pranašavimas. Dieviškos gamtos vientisumo prielaida leido jungti iš pirmo žvilgsnio nesusijusius reiškinius į visumą ir taip numatyti ateitį. Dvasininkai skaitė dievų siunčiamus ženklus reiškiniuose ir taip aiškino būsimus ateities įvykius.

Pirmojoje veikalo knygoje Ciceronas stoikų mokyklą atstovaujančio brolio Kvinto lūpomis pateikia aibę pavyzdžių, kurie nors ir nepagrindžia pranašavimo kaip principo, bet bent jau parodo, kad šis reiškinys egzistuoja. Kvintas įrodinėja, kad pranašavimas yra tradicijos dalis, pranašavimą įrodinėja pasitelkdamas asmenine patirtimi (ką vėliau Spinoza Teologiniame-politiniame traktate vadina prietarais), taip pat naudoja įtakingų valstybės žmonių sapnus, kaip pavyzdžius. Kvintas bando parodyti ir tuo pačiu įrodyti priežastinę pranašavimo grandinę cituodamas pavykusius, istoriškai svarbius pranašavimo įskaitymo pavyzdžius.

Kitaip tariant, Kvintas įrodinėja pranašavimą per jo praktinį veikimą: nors pranašavimo veikimo principų ir nesuprantame, tačiau tai nereiškia, kad pranašavimas neegzistuoja. Panašiai kaip Pitagoro teorema: istoriniai šaltiniai rodo, kad Pitagoro teorema buvo praktiškai taikoma žemės ūkyje jau Senovės Babilone (apie XX a. pr. Kr), visgi, jos principas nebuvo suprastas iki pat Pitagoro (X a. pr. Kr.).

Bet juk šiandieninis pasaulis neįmanomas be pranašavimo. Sudėtingi kompiuteriniai algoritmai kartu su esamojo laiko palydovų duomenimis mums leidžia prognozuoti orą ne tik dienomis, bet ir savaitėmis. Duomenų analitikai vertindami susirgimų skaičių pandeminių ribojimų kontekste gali su pavydėtinu tikslumu pasakyti kitos savaitės susirgimų skaičių. Akcijų birža šiandien tapo neatskiriama nuo ateities prognozių.

Akivaizdu, kad šiandien pranašavimas egzistuoja kitokiu pavidalu nei Senovės Romoje. Bet net jeigu galime teigti, kad jie yra principingai skirtingi – vienas įsišaknijęs prietaruose, o kitas moksliniame metode, ar galime sakyti, kad jų supratimas mums neatrodo vienodai tolimas?

Susiję