Autorius

Baruch Spinoza

Baruchas (Benediktas de) Spinoza (1632-1677) – vienas svarbiausių ir neabejotinai radikaliausias ankstyvosios modernybės filosofų. Jo idėjose susitinka dekartiškoji metafizika bei epistemologija ir antikinio stoicizmo, Hobbes’o filosofijos bei viduramžių žydiškojo racionalizmo elementai, drauge suformuodami itin originalią sistemą. Itin detalią Spinozos metafizinę sistemą glaustai apibūdinti galėtume tarę, kad ją grindžia natūralistinė Dievo, pasaulio, žmogaus ir žinojimo samprata, ant kurios klojamas moralinės filosofijos pamatas, kurio esmė – idėja, jog suvaldytos aistros veda į dorybę ir laimę. Iš Spinozos prielaidų taip pat plaukia itin demokratiška politinė mintis bei aštri kritika religinėms Šv. Rašto interpretacijoms. Daugelio tyrinėtojų manymu, Spinoza šiandien išlieka vienas iš aktualiausių 17 a. filosofų.

Bento (hebrajiškai šaukiamas Barucho, o lotyniškai – Benedikto vardu) Spinoza gimė 1632 m. Amsterdame, kuklioje portugalų ir žydų šeimoje. Ypatingai gabus, nuo vaikystės Spinoza žibėjo intelektualumu ir pagavumu, tad netruko būti pastebėtas kongregacijos rabinų, kurie anksti pastebėjo jaunuolio potencialą Toros studijose ir net rabino karjeroje. Deja, sulaukęs septyniolikos, Spinoza turėjo nutraukti studijas, kad galėtų padėti šeimos importo verslui.

Daugiau apie filosofą Baruchą (Benediktą de) Spinozą

Vertėjas

Laurynas Adomaitis

Laurynas Adomaitis – filosofijos mokslų daktaras, savąją daktaro disertaciją apie Gotfriedą Wilhelmą Leibnizą apsigynęs prestižiniame universitete – Scuola Normale Superiore Pizoje. L. Adomaitis taip pat yra dramaturgas, parašęs Alisos, Voiceko interpretacijas. Šiuo metu domisi įvairiomis temomis apie dirbtinį intelektą, dirbtinio intelekto etiką bei kibernetinį saugumą. L. Adomaitis taip pat yra išvertęs Anne Conway Seniausios ir naujausios filosofijos pradai.

Daugiau apie vertėją Lauryną Adomaitį

Vertėjo komentaras

Spinozos ekskomunikacija

 „Kai Spinozai buvo 23-eji, Amsterdamo Talmud Tora kongregacija jam paskelbė cherem – pasmerkimą, kuris prilygo ekskomunikacijai. Pasmerkimo tekstas buvo ypač griežtas. Bėgant amžiams pasigirsdavo iniciatyvų iš mokslininkų bendruomenės ar progresyvių dvasininkų panaikinti Spinozos cherem. Netgi buvęs Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben-Gurionas kažkada yra bandęs panaikinti cherem, o paskutinį kartą reikalas svarstytas dar 2015-aisiais. Nepaisant to, pasmerkimas toliau galioja. Taigi, Spinozos pareiškimai buvo tokie rimti, kad net ir beveik po 400 metų jis vis dar laikomas pasmerktu. Ne ką mažiau aršiai reagavo ir krikščioniškos institucijos. Spinozos Teologinis-politinis traktatas buvo uždraustas beveik iš karto po pasirodymo. Prasidėjo istorinio trilerio verta raganų medžioklė knygynuose bei intelektualų rateliuose. 17 amžiuje pavadinti ką nors spinozistu buvo vienas didžiausių intelektualinių kaltinimų. Visa tai yra geras liudijimas Spinozos minties daugialypumui. Jį galima jausti ir šiandien. Pavyzdžiui, Teologinio-politinio traktato ar Etikos skaitytoją dažnai apima paradoksalus jausmas: iš vienos pusės dėstomi argumentai atrodo labai radikalūs ir pernelyg nutolę nuo tiesos, tačiau iš kitos pusės jų įrodymai yra labai logiški ir įtikinami. Turėčiau pripažinti, kad net ir šiandien būti spinozistu yra kontroversiška.“

Skandalingieji Spinoza ir Traktatas

1670 m. pradžioje išleistas Teologinis-politinis traktatas vėliau perleistas keturis kartus, nurodant vis tą pačią leidimo datą, taip siekiant nuslėpti leidimo vietą ir perspausdinimo faktą. Toks slaptumas buvo reikalingas dėl to, kad Spinozos veikalas netruko būti įtrauktas į draudžiamų knygų sąrašą. 1670 m. gegužę, praėjus vos porai savaičių po neigiamo vietinės reformatų konsistorijos atsiliepimo apie Spinozos veikalą, apieškomas knygos leidėjo Rieuwertszo knygynas Leidene, siekiant surasti knygos kopijas. Vėliau atskirais nurodymais Traktatas uždraustas Jungtinių Provincijų miestuose, o 1672 m., grėsmės visos Prancūzijos akivaizdoje, ir visų provincijų mastu.

Plačiau

Spinozos politinė mintis ir įtaka filosofijos raidai

Spinozos kaip politikos mąstytojo reikšmę tempo jo kaip racionaliojo metafiziko šlovė. Ir vis tik nereikėtų abejoti politinių Spinozos tekstų reikšme filosofijos ir politinės minties istorijai. Savo politiniuose traktatuose Spinoza pasiūlo originalių argumentų už demokratinę santvarką, minties ir raiškos laisvę ir religijos pavaldumą valstybei. Remdamasis savo natūralistine metafizikos teorija, Spinoza aštriai kritikuoja nusistovėjusias to meto teisingumo ir pareigos sampratas.

17 a. Daniją skaldė aršios diskusijos dėl bažnyčios politinės galios. Spinozos Teologinis-politinis traktatas skaitytinas kaip vienas iš diskusijos balsų, kuriuo siekta nusikratyti kaltinimų ateizmu, užklausti teologų prietarus ir apginti laisvę filosofuoti. Didžioji veikalo dalis skirta analizei, kurią šiandien būtų galima vadinti Biblijos kritika. Nuodugnios kalbinės ir istorinės egzegezės metu Spinoza aptaria neatitikimus Biblijoje ir tokiu būdu siekia užklausti išpūstą pranašų reikšmę, stebuklų objektyvumą ir Penkiaknygės dievišką kilmę. Politiškai reikšminga Spinozos išvada, jog Šventasis Raštas neturėtų varžytis su filosofija ar valstybės įsakymais. Atskirdamas tikėjimą ir protą bei pajungdamas religiją valstybei, Spinoza siekia apvalyti religiją nuo prietarų. Nepaisant visko, Spinoza tiki religijos nauda visuomenei, demonstruodamas, kaip ji galėtų stiprinti benduomenės dvasią ir vienybę.

Plačiau

Knygos leidybą finansavo