Nerijaus Mileriaus monografija Žiūrėti į žiūrintįjį

Kalbant apie prievartos vaizdavimą medijose dažniausiai užimama viena iš dviejų pozicijų: arba siekiama prievartą uždrausti, arba ji yra eksponuojama nekritiškai. Vertybinio prievartos fenomeno vertinimo netrūksta, tačiau pasigendama gilesnių apmąstymų šia tema. Monografija Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta siekia užpildyti šią spragą – atsisakoma taip giliai į populiariąją kino tradiciją įsišaknijusių „gėrio“ ir „blogio“, „už“ ir „prieš“ kategorijų, pasitelkiama metakalbos kine koncepcija, argumentuojama, kaip įvairios scenomatografijos tradicijos siekia žiūrovą ištraukti iš pasyvios stebėtojo būsenos.

Veikalas yra suskirstytas į penkis skyrius, kuriuose iš įvairių perspektyvų kontempliuojami prievartos mechanizmai. Autorius nuolat brėžia aliuziją į mise-en-abîme techniką, nurodančią, kaip kinas kuria pasakojimą pasakojime ir tokiu būdu įveiklina žiūrovą.

Pirmame skyriuje „Prievarta išlaisvina, status quo pavergia“ pristatomos skirtingos karo, veikiančio per prievartos principą, koncepcijas. Teigiama, jog sulig modernybės įsigalėjimu, įsivyravo „bloga taika, geras karas“ samprata. Karas egzistuoja jau ne kaip taikos prieštara, bet kaip nuolatinė galimybė, nes jam nuolat ruošiamasi – kuriamos karinės strategijos, investuojama į amuniciją, tobulinamas kariuomenės aparatas. Nepaisant nuolatinės parengties būklės, karas taip dažniausiai ir neįvyksta. Remiantis šiuo realpolitik faktu, pristatoma Georgo Simmelio karo, kaip kultūrinės krizės įveikos formos teorija, Filippo Tommaso Marinetti ateities atverties per prievartą koncepcija bei Berardi ateities kaip prievartos legitimacijos vaizdinys. Jungiant autorių teorijas su tokiais popkultūros filmais, kaip Bado žaidynės arba Kovos klubas, argumentuojama, jog karas bei prievarta gali išlaisvinti nuo atbukimo bei sugeba atverti kitokią ateities galimybę.

Antrajame skyriuje „Žmogžudystė ir nuobodulys: Michelangelo Antonioni Fotopadidinimas“ metaklausimų lygmuo yra pasiekiamas per intertekstualumą. Režisierius, pasitelkdamas transcendentinę dailę, fotografiją bei kiną, vaizduoja prievartos statusą visuomenėje. Italų režisierius M. Antonioni transformavo Julio Cortázaro Velnio seilės istoriją, suteikęs jai visiškai kitą substanciją, savarankišką prasmę. Vaizduojama fotografo, pavargusio nuo darbo mados pasaulyje, monotoniška realybė. Protagonistas siekia įveikti nuobodulį, tačiau kuo labiau stengiasi jį numalšinti, tuo akivaizdesnis būna sugrįžtančiojo nuobodulio mastas. Prievartos aspektas šiuo atveju pasirodo kaip kažkas pozityvaus –ji tampa indiferencijos, nesuinteresuotumo įveikimo simptomu. Du skirtingi protagonisto fotografavimo būdai nurodo į du skirtingus egzistencinius nusiteikimus: pasyvumą ir aktyvumą. Šiame skyriuje pasitelkiama Gilles’io Deleuze’o teorija apie tai, kaip kinas geba sujungti bet kokius objektus – šiuo atveju Fotopadidinimas susiejo nesutaikomas priešybes – kasdienybės banalumą bei ribines situacijas, per kurias skleidžiasi įvairūs prievartos modusai.

Trečiame skyriuje „Prisukamas apelsinas: ar mechaninis gėris blogesnis už laisvai pasirinktą blogį?“ kalbama apie Stanley Kubricko 1971 metų filmą, kuriame kontempliuojama normalizuojančios prievartos problema. Filmas, besiremiantis Anthony Burgesso romano fabula, pristato institucinio smurto vaizdinį per visuomenės, kurioje nusikalstama veikla yra performatuojama prievartiniu būdu, paveikslą. Šiuo atveju individualus noras prievartai kyla iš didžiulio suvaržymo, noro ištrūkti iš policinės valstybės kontroliuojamo „nuobodu –  tolygu – nuobodu“ ritmo, kuris egzistuoja kaip efektyviausia individų kontrolės priemonė. Pristatomos filmą papildančios M. Foucault idėjos, teigiančios, jog tokiame visuomenės mikrokosme prievarta tampa lingua franca, tad antisisteminiai elementai remiasikitokio tipo prievarta, kuri yra savotiškas protestas prieš nuobodulį bei, ironiška, įsišaknijusią institucinę prievartą. Prievarta tampa pagrindiniu veikėju greta savęs pasikviesdama ir žiūrovą jo klausiant, kokios jo paties koordinatės šiame spektaklyje.

Ketvirtajame skyriuje „Atšauktas katarsis M. Hanekes metakine“ nagrinėjama kinematografinė M. Haneke’ės kūrybą, pradedant nuo jo teksto Medija ir prievarta, kuriame teigiama, jog diskusija apie prievartą yra įsprausta į kampą. Remdamasis platonikų ir antiplatonikų tradicijomis (platonikams teigiant, jog medijos turi jausti atsakomybę už visuomenę ir jos aktyvų formavimą, tad smurtinių vaizdinių reikia vengti, tuo tarpu antiplatonikai kalba apie tai, jog medijų funkcija yra tik informuoti), Haneke tokiais filmais, kaip Smagūs žaidimėliai, Benio video, Paslėpta, Septintasis kontinentas, vaizduoja vartotojiškos visuomenės paveiktus individus, įvairiais būdais skatindamasžiūrovus kontempliuoti savus įpročius. Anot N. Mileriaus, M. Haneke meistriškai dekonstruoja Aristotelio Poetikoje išdėstytą naratyvo strategiją, katarsio būtinybę ir panašiai. Savo filmuose, savaip taikydamas „taikomojo aristotelizmo“metodą, M. Haneke vaizduoja prievartą, dėl kurios nei personažai, nei žiūrovai neturi jokios teisės į laisvą valią, o visa tai įprasmina antikatarsio metodas, palikdamas visus filmo subjektus stokoti tokių etinių kategorijų, kaip „gėris“ ar „blogis“.

Penktajame skyriuje „Metakinas: ar vaizdas gali nužudyti“ aptariamas snuff metakinas, žiaurios prievartos fotografavimas arba filmavimas. Šiame skyriuje pristatyti filmai – Alejandro Amenábaro Tezė, Sergėjaus Eisensteino Spalis, jais remiantis tyrinėjama mirties tema, jos įspaudas kultūros plotmėje. Pristatomos Immanuelio Kanto idėjos apie didingumo jausmą, kuris apima, šiuo atveju, stebint žiaurumo, mirties vaizdinius. Filme Tezė nagrinėjamas klausimas, ar vaizdas gali nužudyti, yra suvokiamas ne perkeltine prasme, o tiesiogiai, siejant su individo fiziologiškumu. Knygos post scriptum prievartos metakinui pristatomas Haneke’ės Laiminga pabaiga filmo pavyzdys, kuri anaiptol nėra laiminga pabaiga dėl pabaigos nebuvimo.

Monografijoje pasitelkiami filmai, teorijos, iliustracijos siekia užfiksuoti prievartos metakine specifiką. Atsižvelgiant į tai, jog „prievarta“ yra gana inertiška sąvoka, kuri buvo bandyta užčiuopti šiame veikale, yra dar begalės jos raiškos būdų, tačiau atidžiai susipažinus su knygoje minėtais šio fenomeno aspektais bus pasiektas pagrindinis knygos uždavinys – gilesnė sąvokos samprata, užmirštant vertinimą pagal „gėrio“ bei „blogio“ kategorijas.