Jano Patočkos filosofija

Po Pirmojo pasaulinio karo 1920 metais Čekijoje labiausiai klestėjo pozityvistinis filosofinis mąstymas, kuris praktikoje neretai buvo vadinamas „mokslo filosofija“. Tokia filosofija imitavo mokslus, kuriuose vyravo griežtai objektyvistinė dvasia. Patočka tai vadino „mokslo kunigyste“.

Pozityvistinė filosofijos kryptis nesužavėjo jaunojo Jano, į šios filosofijos atstovo František Krejčí paskaitas vaikščiodavusio nenoromis. Vėliau Patočka prisilietė prie XX amžiaus analitinės filosofijos tradicijos, studijuodamas pas J. B. Kozáką, kuris daugiausiai koncentravosi į naujausius filosofijos proveržius. Kitas dėstytojas, Emanuelis Rádlis, filosofijos fakultete provokavo ir erzino ramius filosofus. Rádlis suvokė, jog mokslas, o taip pat ir filosofija, yra visuomet susiję su etika, tad turi būti nukreipti į visuomeninę veiklą. Iš šio filosofo Patočka perėmė polinkį gilintis į socialines problemas, labiau rūpintis savo bendruomene, į filosofinę mintį įtraukti socialines temas.

Patočka ne iš karto atrado savąjį filosofijos kelią. Kertinis taškas tam buvo susidūrimas su Edmundo Husserlio filosofija, garsųjį fenomenologą išgirdus vienoje iš Sorbonos universiteto auditorijų. Remdamasis Husserlio idėjomis, o vėliau ir Heideggerio filosofija, Patočka sukūrė originalią fenomenologinę sistemą, kuri remiasi gyvenamo pasaulio koncepcija, nagrinėja žmogaus kilmę, traktuoja Europą kaip politikos ir filosofijos atsiradimo sąlygą, laisvės ir tiesos egzistavimo būtiną idealiąją erdvę.

Susiformavusi nuosekli filosofija kaip požeminė upė teka po visais Patočkos darbais: jo individualioje kūryboje, kuri skirta nagrinėti graikų filosofiją, istorijos filosofijos tyrinėjimuose, mąstytojų Masaryko ir Comeniuso filosofijos interpretacijoje, Europos idėjos formuluotėje.

Patočkos mąstymo kulminacija laikomas veikalas „Eretiškos esė“, paskubomis parašytas aštunto dešimtmečio viduryje, keleri metai prieš filosofo mirtį. Ši, beveik visą Patočkos mintį talpinanti knyga savo drąsa ir vadinamuoju eretiškumu dar labiau priartina Patočką prie Sokrato asmens, jo paskutiniųjų metų kūryba bei veikla buvo įvardinta „politinio sokratizmo“ sąvoka. Puoselėdamas tokius žmogiškuosius bruožus, kaip dvejonė ir neapsisprendimas, filosofas taip pat buvo apdovanotas tyliu humoru bei ironija. Iki dabar Patočka apibūdinamas kaip turintis tą „filosofo juoką“.

Svarbiausi Patočkos darbai

• • The Natural World As a Philosophical Problem [Přirozený svět jako filosofický problém] („Natūralusis pasaulis kaip filosofinė problema“, 1936)
  • An Introduction to Husserl’s Phenomenology [Úvod do Husserlovy fenomenologie]
  • Aristotle, his Predecessors and his Heirs [Aristoteles, jeho předchůdci a dědicové] (“Aristotelis, jo pirmtakai ir sekėjai” 1964)
  • Body, Community, Language, World [Tělo, společenství, jazyk, svět] (“Kūnas, bendruomenė, kalba, pasaulis“ 1968)
  • Negative Platonism [Negativní platónismus] (“Negatyvusis platonizmas”, 1953)
  • Plato and Europe [Platón a Evropa] („Platonas ir Europa“ 1973)
  • Who are the Czechs? [Co jsou Češi?] („Kas yra čekai“)
  • Care for the Soul [Péče o duši] („Rūpinimasis siela“)
  • Heretical Essays in the Philosophy of History [Kacířské eseje o filosofii dějin] (“Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“, lietuviškai 2002)
  • Two Studies on Masaryk [Dvě studie o Masarkyovi]