Istorinis ir filosofinis „Metafizinių apmąstymų“ kontekstas
Apmąstymai apie pirmąją filosofiją, kuriuose įrodomas Dievo buvimas ir sielos nemirtingumas (dažnai vadinami Metafiziniais apmąstymais, Metafizinėmis meditacijomis arba tiesiog Apmąstymais ar Meditacijomis) turbūt yra viena reikšmingiausių filosofinių knygų Vakarų kultūrinėje tradicijoje. Ir ne tik todėl, kad taip jau susiklostė, jog ji ir jos autorius paprastai įtraukiami į Vakarų filosofijos istorijos kursus, o Rene Descartes (1596 – 1650), greta Francio Bacono, Thomaso Hobbeso, laikomas vienu iš moderniosios filosofijos ir racionalizmo pradininkų ir svarbiausių kūrėjų bei Apšvietos pirmtaku. Daugelis šioje knygoje pasirodančių teiginių ir idėjų ne vieną amžių vis permąstomos, įvairiais pavidalais įsišaknijo į mūsų kultūrą, suvokimą ir meną.
Descartes’o filosofijoje įvyksta posūkis į subjektą kaip filosofinės problematikos centrą: tekste filosofas apie save pasakoja pirmuoju asmeniu, tačiau kartu duoda instrukciją-pavyzdį. Ne šiaip Descartes’as priskiriamas mąstytojams, kurie ryškiausiai atspindėjo Vakarų kultūros posūkį subjekto link. Visgi čia nėra kažko originalaus žvelgiant į teologijos ir religijos, meno ir renesansinės filosofijos kontekstą – žmogus, jo siela ir kūnas jau kurį laiką buvo aistringų tyrimų ir ginčų objektas. Kartu Descartes’as savo filosofijoje išryškina ne tik subjektiškumą, tačiau ir savo paties autobiografiškumą. Apmąstymai, kuriuose mąstytojas kreipiasi į skaitytoją pasakodamas savo mąstymo eigą ir patirtį, čia žengia dar vieną žingsnį – bet kas (pakankamai tam pasirengęs ir atsidavęs) skaitydamas šiuos apmąstymus gali nueiti tą patį minties kelią, manyti patyręs tai, ką patyrė pasakotojas (taigi, subjektiškumas čia tiek universalizuojamas, tiek savotiškai anonimizuojamas). Subjektas (res cogitans) yra tas archimedinis taškas, nuo kurio Descartes’as pradeda tikro žinojimo paieškas.
Tačiau net apart milžiniškos istorinės įtakos, Descartes’o filosofija nesiliauja būti aktuali mums ir šiandien vis atverianti naujas įžvalgas naujoms filosofų kartoms. Tai matoma ir ties body–first emocijų teorijos Renesansu. Descartes’o pojūčio teorijos savybės įkvėpė naujus apmąstymus (Simmons 2003), kaip ir jo mintys apie neapčiuopiamų objektų suvokimą (Wolf–Devine 1993 ir naujos įžvalgos apie optiką ir suvokimą iš nuotolio tokiuose darbuose, kaip pvz. Nolan 2014). Apibendrinant, Descartes’o Metafiziniai apmąstymai yra bene vienas meistriškiausių filosofinės prozos pavyzdžių visoje filosofios studijų istorijoje. Vien tai užtikrina šio teksto nesiliaujančią svarbą iki šių laikų.
Susiję
