Interviu su Kas yra skausmas? autoriumi Sauliumi Geniušu
Leidykla Phi knygos balandžio pabaigoje išleido Kas yra skausmas? Deskriptyvioji psichologija, transcendentalinė fenomenologija ir natūralizmas – pirmąją Honkonge gyvenančio ir dirbančio filosofo Sauliaus Geniušo knygą lietuvių kalba. Joje iš fenomenologinės perspektyvos originaliai plėtojama sudėtinga skausmo samprata. Gegužės pradžioje leidyklos Phi knygos organizuotame filosofijos festivalyje pristatyta naujoji Sauliaus Geniušo knyga, o jos autorių kalbino leidyklos vadovas, dokt. Tomas Šinkūnas.
Tomas Šinkūnas:
Pradėkime nuo knygos temos: kas paskatino žengti į skausmo tyrinėjimus?
Saulius Geniušas:
Visų pirma, noriu pasakyti, kad tik neseniai, 2020 metais, pasirodė mano kita knyga anglų kalba: The Phenomenology of Pain (Skausmo fenomenologija). Visgi, nėra tokio dalyko kaip užbaigta knyga. Šioje knygoje aš kaip tik radau galimybę atsižvelgti į tam tikrus klausimus, kurių detaliai pirmoje knygoje nenagrinėjau.
Taigi, kodėl skausmas? Sakyčiau, kad jam būdinga augustiniška patirtis. Mes nesuprantame, ką turime omenyje, kai kalbame apie skausmą. Skausmas dažniausiai yra suprantamas ir aprašomas kaip fiziologinis mechanizmas, ir tokiame kontekste bandoma įminti jo mįslę, atpažinti skirtingus mechanizmus, identifikuoti tam tikras priežastis, įvardinti tam tikrus būdus, kuriais galime jį numalšinti. Tačiau skausmas kaip toks negali būti vien fiziologinis mechanizmas. Tai supratęs pasukau prie skausmo studijų, skausmo filosofijos.
Skausmas visų pirma yra patirtis. Ką reiškia kalbėti apie skausmą, kaip patirtį, mes iki šių dienų nežinome. Yra labai daug literatūros apie skausmą sukeliančias priežastis, bet labai nedaug literatūros apie skausmą kaip patirtį.
Šv. Augustinas, kalbėdamas apie laiką vienuoliktoje Išpažinimų knygoje, teigia, kad mes visi žinome, kas yra laikas, bet jei kas mums lieptų paaiškinti, kas tai yra, nežinotume, ką sakyti. Tą patį galėtume pasakyti ir apie skausmą.
Šioje knygoje skausmas nagrinėjamas iš fenomenologinio taško. Fenomenologija yra patirties filosofija. Yra labai mažai filosofinių tradicijų, jei iš vis yra, kurios yra taip įsigilinusios į patirtį, patirties struktūras, kaip fenomenologija. Paradoksalu, kad šioje filosofinėje tradicijoje iki šiol tiek nedaug pasakyta apie skausmą. Todėl ypač fenomenologinėje srityje reikia tokio pobūdžio tyrinėjimų, kurie pašalintų šį trūkumą. Kadangi aš pats nemažai metų dirbu šios filosofijos rėmuose, kaip tik nusprendžiau tyrinėti skausmą iš fenomenologinio taško.
Bendrai kalbant, ši knyga gimė kaip tam tikra reakcija prieš filosofijos virtimą tekstų analize. Dauguma filosofinių tekstų, kaip visi žinome, yra parašyti apie kitus tekstus. Ir tame, žinoma, yra labai daug naudos, jokiu būdu nereikėtų to nuvertinti. Nemokant analizuoti tekstų, neįmanoma šiandien užsiimti filosofija. Tačiau būtų klaidinga manyti, jog pati filosofija yra tekstų analizė. Tokių fenomenų kaip skausmas analizė suteikia galimybę pereiti nuo tekstų prie fenomenų.
Gali susidaryti įspūdis, kad tokio pobūdžio tyrinėjimų sritis kaip skausmo fenomenologija arba, žvelgiant plačiau, skausmo filosofija yra labai marginalus tyrinėjimų laukas, ir gali kilti klausimas, ar apskritai reikia tokio pobūdžio skausmo tyrimo. Būsimiems knygos skaitytojams gali būti aktualu ar įdomu tai, kad, pasak kai kurių šiuolaikinių analitinės filosofijos autorių, skausmo filosofija suteikia mums raktą analizuoti pačią sąmonės esmę.
Tomas Šinkūnas:
Ką paprastas žmogus gali rasti šioje knygoje?
Saulius Geniušas:
Man nelabai aišku, kas yra paprastas žmogus, nes paprastai paprasti žmonės nėra tokie paprasti. Tačiau bendrai klausimas yra svarbus ir aktualus iš skaitytojo taško. Ko gali skaitytojas tikėtis?
Visų pirma, knygoje kalbama apie tai, ką mes visi suprantame – skausmą. Be to, knygoje bandoma pasakyti ir parodyti, kad mes iš tiesų ne visai suprantame, ką galvojame, kai kalbame apie skausmą. Knyga taip pat supažindina skaitytojus su fenomenologiniu metodu. Šio metodo pristatymas daugeliui skaitytojų bus svarbus ir aktualus dėl daugelio priežasčių. Šis metodas išskirtinai yra tinkamas tokio pobūdžio temų analizei, taip pat dėl to, kad literatūroje apskritai fenomenologija dažnai pristatoma kaip karikatūra, kuri nelabai susijusi su tuo, kas pati fenomenologija yra. Todėl dėl šios priežasties skaitytojui turėtų būti įdomu, kas yra pati fenomenologija, suprantama kaip metodas. Be to, pristačius šį metodą, ši knyga skaitytojams pasiūlo skausmo analizę, kuri yra paremta šiuo metodu, t. y. pasiūloma nauja skausmo koncepcija, atsižvelgiama į įvairius skausmo sindromus ir skausmo kaip patirties charakteristikas.
Taigi, visų pirma, filosofiškai orientuotiems skaitytojams, manau, aktualus metodologinis klausimas – kas yra fenomenologija kaip metodas, antra – konceptuali problema – kas yra skausmas, suprastas kaip išgyventa patirtis. Yra taip pat specifiškai filosofinė problema, kaip skausmo analizės kontekste suprasti santykį tarp deskriptyviosios psichologijos ir filosofijos.
Tomas Šinkūnas:
Kuo naudinga ši filosofinė-fenomenologinė skausmo samprata praktikoje?
Saulius Geniušas:
Pats klausimas jau išeina už filosofijos ir fenomenologijos ribų. Reikėtų pradėti nuo tokio paprasto teiginio, kad bet kokio pobūdžio dialogas tarp praktikos ir filosofijos gali veikti tik tuomet, kai abi pusės yra susidomėjusios tuo dialogu. Jei susidomėjimo nėra, dialogas iš principo nėra įmanomas.
Pasidalinsiu istorija, prie kurios vis grįžtu, galvodamas apie skausmo fenomenologiją. JAV daktaras Richardas Barronas 84-aisiais aprašė tokį nutikimą:
„Vieną dieną aš auskultavau paciento krūtinę, klausiausi jo širdies ir jis man pradėjo pasakoti istoriją apie savo negalias. Aš, jo beklausydamas, jam galiausiai surikau: nustok kalbėti, nes kai tu kalbi, aš tavęs negirdžiu!“
Ir jam tai buvo tai, kas angliškai įvardijama kaip wake up call, prabudimo akimirka. Kažkas tokioje pozicijoje yra fundamentaliai absurdiška – apie skausmą šiuo atveju kalbame kaip apie tam tikrą fiziologinį mechanizmą, nutildant pacientą, kuris kaip tik kalba apie jį kaip apie patirtį. Čia jau girdime tai, kas gali būti įvardijama kaip tam tikra dehumanizacija, depersonalizacija. Paralelinėse srityse, tokiose kaip ligos ar medicinos fenomenologija, susiduriame su tam tikra terminologine perskyra tarp to, kas yra įvardijama kaip liga ir negalia (illness ir disease). Tada teigiama, kad tai, su kuo susiduriame medicinoje, yra būtent ligos analizė, bet apie negalią kaip tokią medicina ne daug ką pasako. Tačiau liga yra patiriama būtent kaip negalia, dėl to teigiama, kad mums reikalingas kitas diskursas, kad galėtume kalbėti apie patirtį ir tuo gal sužmogintumėme ligas kaip tokias.
Skausmo srityje nesama tokio terminologinio skirtumo, tiesiog yra kalbama apie skausmą kaip tokį. Bet skausmas kaip toks nėra fiziologinis procesas, tai ne fiziologinis mechanizmas, o visų pirma patirtis. Analizės, kurios kreipia dėmesį į skausmą kaip patirtį, galima sakyti, yra reakcija prieš tam tikras dehumanizuojančias tendencijas, su kuriomis susiduriame įvairiuose kontekstuose.
Susiję
