Iš naujo atgimstančios Anne Conway idėjos
Visiems gerai žinomoje Umberto Eco knygoje Rožės vardas pasakojama istorija apie tai, kaip vienuoliai sunaikina paskutinę Aristotelio veikalo apie komedijas kopiją, nes ši neatitinka krikščioniškojo komedijos vertinimo. Dabar įsivaizduokite, kad taip iš tikrųjų ir įvyko. Ką galėtume pasakyti apie tokio veikalo įtaką Vakarų filosofijos tradicijai? Viena vertus, tradicijai toks veikalas tiesiog neegzistavo, kaip garsas, kurio niekas negirdėjo. Kita vertus, jei tokio veikalo būta, jis vis vien turėjo savo skaitytojus, kad ir kiek jų bebūtų, veikalas vis vien formavo bendrą graikiškąją kultūrinę aplinką. Tad įtaką jis neabejotinai turėjo. Tik jos atsekti nebeįmanoma.
Panašiai nutiko ir su daugeliu 17, 18 ir 19 amžiaus moterų filosofių. Nors jų tekstai buvo skaitomi jų gyvenamuoju laiku, jos net papuldavo į filosofijos kompendiumus, 19 amžius jas visiškai ištrynė iš mūsų sąmonių. Tad Leibnizas dar gali pasakyti, kad „mano požiūris į filosofiją yra gan artimas a. a. grafaitės Conway nuomonei ir palaiko tarpinę poziciją tarp Platono ir Demokrito“, bet jau netrukus Anne Conway bus visiškai užmiršta.
Didžiąja dalimi taip nutiks dėl to, kad Anne Conway buvo moteris. Anne Conway idėjos gana stipriai prasilenkė su scientistine laiko dvasia. Eksperimentiniui gamtos mokslui rodant puikius rezultatus, o filosofijoje įsitvirtinus Descartes’ui ir britų mechanicizmui, gamta buvo įsivaizduojama kaip negyvas pagal griežtus dėsnius veikiantis mechanizmas.
Turbūt daugeliui iš mūsų yra girdėta Dievo, kaip didžiojo laikrodininko, metafora. Tokiame vaizdinyje, Dievas prisuka gamtą tarytum laikrodį ir tuomet visi gamtos procesai, daiktai, gyvūnai ir žmonės kaip mažyčiai laikrodžio detalės sukasi savaime. Šiuo atveju, jeigu gamta išties yra negyvas, pagal griežtus dėsnius veikiantis mechanizmas, tuomet perpratę tuos dėsnius galime panaudoti gamtos jėgą savo žmogiškiesiems tikslams. Ir galbūt dar svarbiau, jei po viskuo išties teslypi mechanizmas, tuomet nereikia varžyti savęs moralinias skrupulais tyrinėjant, tarkime, šunis. Juk niekas negraužia savęs, kai atsuka laikrodį, tam, kad suprastų kaip jis veikia! Anne Conway griežtai pasisakė prieš tokią gamtos ir gyvybės sampratą. Anot jos, organizmas, o ne mechaninis procesas, yra mažiausias gamtos „statybinis blokelis“.
Tad šiandien iš naujo atrandant Anne Conway intelektualinis klimatas jai daug palankesnis. Dėl klimato krizės, filosofės ir filosofai vis dažniau atsigręžia į modernybę kaip į laikmetį, įteisinusį „negyvos“, „deterministinės“ gamtos išnaudojimą. Ir čia Conway joms yra puiki sąjungininkė, viena pirmųjų stojusi prieš dekartiškąjį determinizmą ir pasaulio išdvasinimą.
Susiję
