Not a person

Jan Patočka

Jan Patočka – čekų filosofas, „Chartijos ’77“ atstovas, visuomenės veikėjas, E. Husserlio ir M. Heideggerio mokinys. Patočka mirė 1977 metais po po ŠtB (Čekoslovakijos saugumo tarnybos) tardymo procedūros. Nekrologe garsus lingvistas Romanas Jakobsonas filosofą prisimena šiais žodžiais:

Buvo trys tarptautinės svarbos čekų filosofai, pasižymintys tokia moraline stiprybe bei grynumu: Jan Ámos Komenský (Comenius), Tomáš Garrigue Masaryk ir Jan Patočka.

Filosofo moralinis nuoseklumas bei holistinis per kritinę nuovoką įgytas požiūris į pasaulį yra daug daugiau nei paprasčiausia filosofinė erudicija. Dar būdamas studentas Patočka rašė, kad filosofinis gyvenimas susideda tik iš „ramaus gyvenimo, kaip visumos, suvokimo ir vienintelio galimo mano egzistavimo būdo, t. y. buvimo filosofu, būtinybės“.

 

Jendos jaunystė

Janas Patočka gimė 1907 metais Turnove, Bohemijos regione, po Pirmojo pasaulinio karo tapusiame Čekoslovakijos dalimi. Patočka buvo vienas iš keturių Josefo Patočkos – klasikinės filologijos išslavinimą įgavusio, graikų kultūrą idealizuojančio mokytojo ir Františkos Patočkovos – operos solistės, meniškos, jautrios sielos moters sūnų.

Apsiskaitymas Patočkų namuose buvo itin vertinama savybė, todėl kiekvienas savaip motina ir tėvas siekė vaikus pažindinti su įvairiomis disciplinomis. Į pastangą aprėpti kuo platesnį mokslų spektrą nurodo ir susiformavę skirtingi Františkos bei Josefo vaikų pašaukimai. Jano brolis Františekas tapo vienu iš žymiausių čekų mikrobiologų, pradėjo pirmuosius virusologijos tyrinėjimus Čekoslovakijoje, septintajame dešimtmetyje kartu su Pasauline Sveikatos Organizacija darbavosi Indijoje bei Zaire (Kongo Demokratinėje Respublikoje).

Filosofo šeimoje nebuvo konsensuso religijos klausimu. Františka Patočková, priešingai nei jos vyras Josefas, dar vadintas „nepataisomu ateistu“, net ir suaugusiam Janui iškėlęs sąlygą, jog filosofija užsiimti jam leis tik tada, jei jo mąstyme nebus jokių religingumo žymių, buvo krikščionė, kurios tikėjimas buvo įgijęs darbo išraišką, dar kitaip vadinamą „rankų malda“. Nepaisant to, jog šeimoje taip pat buvo vertinami praktiniai įgūdžiai, Jenda (taip Janas mylinčiai buvo vadinamas Františkos) buvo nuolatos užsisvajojęs, tačiau Františka šį nepraktiškumą toleravo, kadangi laikė Janą protingiausiu, labiausiai apdovanotu iš visų savo sūnų.

„Kaip ir įprastai, Jenda suklupo ant grindų ir susitrenkė nosį“ – rašo Františka Josefui, taip pat laiškuose paminėdama, jog būdamas šešerių Janas „visur su savimi nešiojasi sąsiuvinį, kaip mokslininkas visą laiką vesdamas užrašus“. Labiau Jano psichologinį portretą padeda suvokti ir jo brolis Františekas, laiškuose rašydamas, jog Janas „visiškai užsispyręs… Nuolat kažką rašėsi. Dėl to vogdavo tėvo popierių ir vis būdavo baudžiamas. Iš visų keturių jis buvo mušamas daugiausiai.“ 

Kelias į filosofiją

Didžiulė tėvo įtaka, namų bibliotekos turinys, išugdytas polėkis menui bei estetikai nuvedė Janą į Prahos Karolio universiteto Filosofijos fakultetą, kur Janas studijavo slavistiką ir romanų kalbas, tačiau nuo pat studijavimo pradžių labiau linko į filosofijos mokslą. Bijodamas tėvo reakcijos Janas šią savąją predispoziciją slėpė, kol galiausiai domėjimasis filosofija visiškai užgožė filologijos mokslus, to rezultatas – ženkliai suprastėję studijų rezultatai.

Galiausiai, nusprendęs, jog filosofijos mokslas yra tikrasis jo pašaukimas, Janas, suvokdamas, kad tėvas tam nepritars (nepaisant to, jog pats buvo humanitarinių mokslų atstovas, šiuos mokslus vis viena rikiavo praktiškumo skalėje, tad, žinoma, filosofijos disciplina Josefui neatrodė labai perspektyvus, „realiame pasaulyje“ pritaikomas dalykas), nusprendė tėvui visa tai išsakyti: „Mielas tėve, nepyk ant manęs dėl visko, <…> koks bailys aš būčiau, jei paaukočiau savus gebėjimus filosofijai ir prastus mokslo rezultatus teisinčiau valios silpnumu ar intelekto ydomis.“

Žinoma, Josefas Patočka nebuvo patenkintas šiomis žiniomis, savo ruožtu žmonai jis rašė: „Kiek rūpesčių! Tarsi man jų nepakanka, o dar Jenda su savo nepaklusnumu… Prašau, stebėkite jį ir įsitikinkite, jog eidamas pasivaikščioti į mišką neimtų su savimi filosofinių knygų.“ 

Visgi, Janas buvo labai pavyzdingas filosofijos mokinys, jam itin gerai sekėsi perkąsti graikiškąją paideia (terminas, nurodantis idealiojo polio/valstybės žmogaus auklėjimą), veikiausiai dėl to, jog šioje sferoje Janas tėvo buvo lavinamas nuo pat vaikystės.

 

Laikotarpis Vokietijoje, arba po didžiųjų „H“ saule

Nepaisant to, jog Janas Patočka buvo laimingas atradęs savąjį pašaukimą, Čekoslovakijoje egzistavęs filosofijos diskursas mąstytojo netenkino – šalyje vyravo pozityvistinė filosofija, teigianti, jog mokslinis žinojimas yra vienintelė galima žinojimo forma, o Patočka nuo pat savosios filosofijos mąstymo pradžios buvo linkęs visai kitaip traktuoti įvairius egzistencijos fenomenus. Būdamas 22-ųjų metų Patočka atsidūrė Paryžiuje, Sorbonos universitete. Galima teigti, jog būtent šis laikotarpis nulėmė tolimesnę filosofo gyvenimo ir mąstymo eigą, kadangi čia jis sutiko Edmundą Husserlį, vieną iš iškiliausių fenomenologijos mokslo mąstytojų.

Šis Patočkos susižavėjimas Husserlio fenomenologija neišnyko iki pat 1931 metų, Patočkai apgynus daktaro disertaciją, Čekijos visuomenę supažindinus su huserliškosios fenomenologijos pagrindais, todėl tolimesnę savo filosofijos kelionę Patočka siejo su fenomenologijos diskursu.

1932 metais Patočka persikėlė gyventi į Vokietiją, kur didelę dalį laiko praleido bendraudamas su Husserliu ir Heideggeriu, kaip tik pastarajam rašant jo magnum opus „Būtis ir laikas“ (Sein und Zeit). Šių filosofų įtaką matome Patočkos mąstyme, ypač jo „Eretiškose esė“, kurios yra tarsi metonimija visos Patočkos filosofijos, kadangi apima esmines, centrines Patočkos mąstymo temas. Patočka taip pat glaudžiai bendravo su filosofu Eugenijumi Finku, tačiau ši draugystė egzistavo labiau ne mokytojo-mokinio, bet dviejų lygių protų plotmėje. Nuotraukoje užfiksuotas Janas Patočka, Edmundas Husserlis bei Eugenijus Finkas.

 

Praha: karas, pokario metai

Iš Vokietijos grįžęs Patočka toliau užsiėmė akademine veikla – rašė, dėstė Filosofijos fakultete iki pat jo uždarymo 1939 metais. Kadangi, panašiai kaip ir jo pagrindinis veikalas „Eretiškos esė“, Patočkos asmenybė buvo taip pat laikoma eretiška, visos filosofo privilegijos buvo atimtos, pragyvenimui ir keturių asmenų šeimos išlaikymui Patočka turėjo verstis mokydamas gramatikos mokykloje bei vėliau dirbdamas sunkų fizinį darbą, pavyzdžiui, statydamas Vinohrady geležinkelio tunelį ir kt.

Po karo, 1945 metais, Patočka grįžo dėstyti į Karolio universitetą. Į jo paskaitas susirinko senieji jo studentai, karo metu netekę galimybės mokytis. Visgi net ir po karo į Patočkos asmenį buvo žiūrima skeptiškai, todėl buvo sukeliami įvairūs trikdžiai – dingdavo elektra, paskaitos būdavo nukeliamos į vėlų vakarą. Visa tai nesutrukdė Patočkai skleisti savo filosofinės žiūros, o jo paskaitos buvo atmenamos kaip tikra ezoterinė patirtis: žvakių prieblanda bei ant sienų mirgantys Patočkos stoto šešėliai, šią patirtį įprasminant kaip tikrą, gyvąją filosofiją.

Visgi manyta, jog jei Patočka būtų buvęs palankesnis komunistų partijai, jam net būtų pavykę toliau dėstyti, tačiau jo griežtas atsisakymas stoti į partijos gretas bei idealistinis polėkis jam sutrukdė visu pajėgumu tęsti veiklas.

„Aš mieliau rėksiu, negu leisiu užgniaužti mano idėjas“ – laiškuose rašė nuosaikiosios natūros filosofas.

 

Paskutiniai Patočkos gyvenimo dešimtmečiai

Grįžęs po priverstinių akademinių gastrolių po įvairius Vakarų Europos kampelius – Kelną, Leveną, Acheną ir t.t. – Karolio universitete Patočka pirmą kartą po penkiolikos metų skaitė paskaitą, pradėdamas sąmoju: „paskutinį kartą, berods, apšnekėjome Aristotelį“.

Filosofas vėl tapo nepageidaujamas paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, pats įsivardijo kaip persona non grata. Itin gerbiamas užsienyje, namuose Patočka susidūrė su begale kliūčių, susijusių su politinio režimo cenzūra. Patočkos tapimas Chartijos ’77 atstovu, disidentu par excellence, (tačiau, reiktų paminėti, prieš savo valią) taip pat neprisidėjo prie ramios filosofo egzistencijos. Kovodamas prieš vidinius prieštaravimus Patočka atsidavė politinei veiklai, net Olandijos užsienio ministrui sugebėjo pristatyti pagrindinius Chartijos principus, tokiu būdu pelnydamas platesnį šio judėjimo pripažinimą už šalies sienų.

 

Václavas Havelas prisimena, kaip oriai filosofas kovojo už tiesą, skaitė paskaitas apie „nemirtingąją sielą“ net laukimo salėje prieš tardymą. Visgi, šie represiniai veiksmai prieš disidentų judėjimą bei patį filosofą pakirto Patočkos sveikatą: po paskutiniojo tardymo Patočkai buvo diagnozuotas širdies nepakankamumas ir po kelių dienų, per kurias dar be perstojo plušo prie politinės agendos, jis mirė ligoninėje 1977 metais, kovo 13 dieną. Jo mokiniai, sužinoję apie Patočkos mirtį, nuskubėjo į jo butą surinkti visus filosofo darbus, kad jie nepatektų į slaptosios policijos rankas. Patočkos laidotuvės buvo suorganizuotos slaptai ir skubiai, siekiant, jog apie jas žinotų kuo mažiau žmonių.

Nepaisant to, jog praėjo dar daug laiko, kol filosofas buvo pripažintas savo šalies mastu, Vakarų Europoje jo idėjos pradėtos nuodugniau studijuoti jau iš karto po jo mirties, jo mintys pasitarnavo rengiant Europos konstituciją, apibrėžiant jos identitetą, originalią kultūrinę erdvę, laisvės principus.

Autoriaus knygos