De fato – didele dalimi neišlikęs veikalas: mūsų dienų nepasiekė jo pradžia ir pabaiga, gausu nutrūkstančių paragrafų. Dėl šios priežasties darbas su šiuo tekstu yra kitoks nei su mums įprastais filosofijos klasikų kūriniais – čia sudėtinga išskirti atskiras struktūrines dalis, numanyti originalų autoriaus sumanymą ar net aiškiai įvardyti ginamą tezę.  Omnia fato fiunt  („visa vyksta pagal lemtį“) – tai teiginys, kurį įvariais  istoriniais, filosofiniais ir asmeninės patirties pavyzdžiais, kartais pasitelkiant ironiją ir net pašaipą siekiama nuginčyti išlikusiuose fragmentuose. Kita vertus, Cicerono filosofiniams dialogams dažnai būdinga argumentavimo „už abi dalyko puses“ (in utramque  partem) struktūra, kur apsvarstomi abu galimi požiūriai į svarstomą temą, ir esama nuomonės, kad viena tokių dalių, dydžiu prilygstanti išlikusiajai, mūsų dienų nepasiekė – joje galimai buvo dėstomas priešingas, deterministinis požiūris į būsimų įvykių eigą.

Prie literatūriškai turtingos, įspūdingo ilgio sakiniais ir subtiliomis retorinėmis  figūromis pasižyminčios Cicerono kalbos įpratusiems skaitytojams šis tekstas savo kalbine išraiška gali atrodyti neįprastas ir net šokiruojantis: jam būdinga griežta ir formali dėstymo struktūra ir koncentravimasis tik į samprotavimo turinį, o ne į jo įtikinamumą ir išorinį patrauklumą plačiajai skaitytojų auditorijai. Tokias teksto ypatybes lėmė jame nagrinėjama loginė problematika – neturėdamas simbolinių įrankių, kuriais naudojasi tas pačias problemas svarstantys šiandienos filosofai ir logikai, Ciceronas buvo priverstas itin formalius klausimus svarstyti maksimaliai šiai temai adaptuota lotynų kalba, neretai balansuojančia ant formalios, dirbtinės kalbos ribos. Paversti šį tekstą suprantamu ir patraukliu lietuviškai kalbančiam skaitytojui pernelyg neiškraipant originalaus teksto struktūros buvo vienas didžiausių man kaip vertėjai kilusių iššūkių. 

Susiję