Janas Patočka ir politika
Svarbiausia, ypač rytų Europai, Patočkos veikla prasidėjo po Prahos pavasario vykusių „normalizacijos“ Čekoslovakijoje laikotarpiu, lygintinu su brežneviniu sąstingiu Sovietų Sąjungoje. Tuo metu savo disidentine politine filosofija, politine veikla, tekstais, kurie buvo skelbiami „samizdatuose“ bei nelegaliai platinamuose leidiniuose, slaptai namuose vedamais seminarais Patočka buvo to meto čekų inteligentijos įkvėpimo šerdis. Pastarieji vėliau tapo esminių istorijai įvykių pradininkai – jų veiksmai iššaugo į „Aksominę revoliuciją“, vienas iš jų buvo ir Vaclavas Havelas, po šių įvykių išrinktas pirmuoju laisvos Čekijos prezidentu.
1977 m., nepraėjus nė trejiems mėnesiams po to kai buvo išplatinta Patočkos su kitais disidentais pasirašyta vadinamoji „Chartija77“, filosofas mirė nuo visiško išsekimo dėl slaptosios policijos tardymų, kurie truko ištisas dienas. „Chartija77” – tai buvo jungtinis viešas dokumentas, kviečiantis tuometinį Čekoslovakijos režimą laikytis viešai deklaruojamų principų. Šis tiesą ir tikrovę politikoje kompromituojantis išbandymas, žinoma komunistin ei valdžiai buvo nepriimtinas, tad chartiją pasirašę intelektualai buvo represuoti. Tačiau pats dokumentas tapo simboliu būsimoms permainoms – įkvėpė pradžią „Aksominei revoliucijai“, taip pat ir kitiems disidentiniams judėjimams visame socialistiniame bloke, įskaitant Lenkijos „Solidarumą“ bei Lietuvos „Sąjūdį“. Dėl tokio pasiaukojimo represinaime režime vardan tiesos ir laisvės idėjų, atsirado Patočkai taikoma „Prahos Sokrato“ pravardė.
Arvydas Grišinias bernardinai.lt straipsnyje „Prasmė ir laisvė čekų Sokrato žvilgsniu. Visada aktualus filosofas J. Patočka“ pastebi:
J.Patočka mums svarbus kaip pavyzdys, kaip gali atrodyti tikra intelektinė ir politinė lyderystė regione, kuriame ne-tiesios režimą kėsinasi pakeisti post-tiesos režimas, o grėsmės iš Rytų be perstojo kelia tiek politinę, tiek idėjinę įtampą.
…bent du klausimai, kuriuos nagrinėja šis filosofas yra vis dar svarbūs ir aktualūs šiandien, vienas jų skambėtų maždaug taip: kaip suderinti racionalų, švietėjišką, protu, mokslo žiniomis ir empiriniu patyrimu grįstą žvilgsnį į pasaulį su būties nepažinumo pajauta, su jos potencija nepaklusti šiam žmogiškam žinojimui, peržengti fizinę regimybę ir atliepti niekur nepradingstančius vienokio ar kitokio pobūdžio dvasinius žmogaus poreikius?
