Not a person

„Eretiškų esė“ atsiradimo istorija

Jano Patočkos „Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“ (čekiškai: Kacířské eseje o filosofii dějin) išleistos 1975 metais Čekoslovakijoje. Šis veikalas atspausdintas savilaidos pavidalu, t. y. pasitelkiant dažną disidentiškosios Rytų bloko leidybos principą, kai pogrindžio leidiniai buvo perrašomi ranka ar kitais mechaniniais būdais, kadangi foto-kopijavimo aparatus kontroliavo valstybė, pro kurios cenzūrinį aparatą toks veikalas tikrai nebūtų prasprūdęs. Oficialios sovietinės cenzūros vengimas buvo itin pavojinga praktika, kadangi žmonėms, laikantiems panašius draudžiamus tekstus, buvo skiriamos itin griežtos bausmės. Siekiant užfiksuoti tokią Rytų bloko draustinų tekstų leidybinę patirtį, rusų kilmės Didžiojoje Britanijoje rezidavęs žmogaus teisių aktyvistas Vladimiras Bukovskis pasitelkė vaizdingą sąmojį: „Aš pats rašau, pats redaguoju, pats cenzūruoju, pats išleidžiu, pats platinu ir pats dėl to leidžiu laiką kalėjime.“ 

Oficialiai Čekijoje veikalas išleistas tik 1990 metais – praėjus devyneriems metams po vertimo į prancūzų kalbą su Paulio Ricœuro įvadu ir Romano Jakobsono baigiamuoju žodžiu, rašytu 1981 metais.

Laiške savo draugui Walteriui Biemeliui, rumunų-vokiečių kilmės filosofui, Patočka „Eretiškas esė“ apibūdino kaip„Abschiedssonate“, be abejo, brėždamas aliuziją į Beethoveno fortepijono sonatą E flat major, Op 81a, „Les Adieux“.Nors iš šio pasakymo nėra aišku, kuo Patočkos esė turi būti laikomos – baigiamuoju darbu, apjungiamąja grandimi, ar„sugrįžimo kūriniu“, kaip ir paskutinė Bethoveno sonata „Das Wiedersehen“, – visa jo raštų raida, pradedant nuo 1931-ųjų daktaro disertacijos „Nuo įrodymų sampratos iki natūraliojo pasaulio ir jo užribio“, koncentruotai grįžta į mąstymolauką minėtose šešiose esė: gamtos santykis su istoriškumu, laisvės ir atsakomybės problema, technologijų klausimas irmodernybės krizė, fenomenologinė žmogaus būklė, Europos idėja, istorijos filosofija, krikščionybė ir graikiškiejimąstymo šaltiniai.

 

Susiję knygos