„Eretiškų esė“ filosofinis turinys
„Eretiškos esė“ yra filosofo kulminacinis darbas ne tik dėl to, kad buvo rašytas į gyvenimo pabaigą, bet ir dėl to, jog šiame veikale akumuliuotas visas ankstesnis jo mąstymas apie istoriją, žmoniją, egzistenciją sudarančius elementus. Tai yra Patočkos filosofijos apibendrinimas, kurio pagrindiniai objektai išsisklaido po šešias esė, skirtas tyrinėti skirtingas, bet bendros mąstymo sistemos vienijamas temas: „Priešistorės pastabos“, „Istorijos pradžia“, „Ar istorija turi prasmę?“, „Europa ir jos paveldas iki XIX amžiaus pabaigos“, „Ar techniškoji civilizacija yra nuosmukis, ir kodėl?“ bei „Dvidešimtojo amžiaus karai ir dvidešimtas amžius kaip karas“. Kiekvieno iš skyrių (arba, galime sakyti, paskirų esė) pavadinime yra akivaizdžiai iškeltas nagrinėjamasis klausimas arba vaizdinys, neklaidinant skaitytojo mįslingomis formuluotėmis, nesiekiant sukelti dviprasmiškos anticipacijos. „Eretiškos esė“ vaizduoja istorijos objektą dviejų Patočkos mokytojų – Husserlio bei Heideggerio – minties sintezėje, istoriją talpinant į žmogiškąją egzistenciją, siekiant suvokti specifinį visuomenės gyvenimą, pasaulį, žmogų.
Patočka taip pat pateikia savąją minėtųjų filosofų įtakos paliestą fenomenologinę predispoziciją, argumentuodamas prieš pozityvistinį, mokslinį pasaulio suvokimą. Anot filosofo, žmogaus egzistencijos prasmės negalima kildinti nei iš mokslo, nei iš kitos išoriškai suteiktos absoliučios prasmės.
Pirma esė
Pirmoje esė „Priešistorės pastabos“ Patočka, remdamasis Husserliu, nagrinėja „natūraliojo pasaulio“ sąvoką: „Husserlis pirmasis aiškiai išvydo, kad natūraliojo pasaulio klausimas susijęs su kažkuo pažinotu, bet nepažintu, kad „natūralųjį pasaulį“ pirmiausia reikia atrasti, aprašyti ir išanalizuoti. Antra, jis pastebėjo, kad natūraliojo pasaulio negalima suvokti tuo pačiu būdu, kaip tai daro gamtamokslis, jog tam reikia atsisakyti orientacijos į realius daiktus ir kreiptis į jų raiškos būdą, jų apreikštį.“ Patočka pasitelkia „akivaizdžiai matomo, veiksmingai paslepiamo“ natūraliojo pasaulio apibūdinimą, siekdamas nusakyti, jog ši dimensija apima viską, todėl nuo mūsų žiūros dažnai pasislepia. Čia matome ir sprendimo būdą, kurį Patočka, vėl brėždamas aliuziją į huserliškąją fenomenologiją, pristato transcendentalinės redukcijos metodą, kuris šią natūraliojo pasaulio dimensiją traktuoja kaip išeities tašką, ikiteorinės patirties plotmę, kurioje fenomenai yra patiriami intencionaliai, prieš pasitelkiant sąvokas.
Antra esė
Antroji esė „Istorijos pradžia“ nagrinėja tris žmogaus būklės judesius. Šie judesiai, reiškiantys ne fizinį manevrą ar ką nors kito kūniško, yra fenomenologiškai pertvarkyta Aristotelio sielos traktuotė. Anot Patočkos, egzistuoja trys fundamentalieji žmogaus gyvenimo judesiai: akceptavimo, gynybos ir tiesos. Savo veikimu jie puoselėja vidinį temporalumą, bet iš esmės negali būti atskiriami vienas nuo kito. Akceptavimo judesiu:
žmogus priimamas ir įvesdinamas į pasaulį, jo atėjimas pereina paruošimo ir tarpusavio susisaistymo (harmonia) fazes. Didžiulei daiktų daugumai, elementams, gamtai, žmogaus rankų nesukurtiems dalykams ir net didesniajai gyvų padarų daugumai akceptavimas neturi vidinės prasmės, susaistymams jiems, moderniosios biologijos žodžiais, tėra mechaniškas prisitaikymas.
Įvado autorius Nicolas de Warren pateikia puikią antrojo judesio – gynybos – santrauką, teigdamas, jog šis judesys „yra susijęs su akceptavimo judesiu. Priklausydamas pasauliui, žmogus tampa susietas su savimi ir tampa našta sau, todėl darbas ir triūsas konotuoja tai, jog kuriame pasaulį, kuriame gyvename. Žmogaus, būnančio našta sau, vaizdinys ir būdai, kuriais esame vienas su kitu susisaistę darbo judesyje, Patočkos nuomone, sukuria impulsą atrasti jėgų pasipriešinti ir pabėgti. Siekdamas pabėgti nuo pasaulio, kuriame vyrauja nuolatinis darbo režimas, žmogus savęs atsisako dėl „ekstatiškų momentų. Gynybos judesiui būdingas vidinis nepastovumas tarp darbo ir apleidimo ar, išvertus į šiuolaikinį, aktualų žodyną, tarp pramogų ir pramonės kultūros.“ Ir galiausiai trečiasis judesys, trumpai, lakoniškai įvardytas tiesos judesiu, yra „žmogaus ryšys su apreiškiu – tuo, kas įgalina tiesą, reiškiasi skirtimi tarp gamtiško ir antgamtiško – dieviško ir empiriško. Tiesos judesio esama ir meno šaknyse, kuriose jisai reiškiasi kaip meno atvirumo, jo linkties ateitin pobūdis, ateinančiojo bruožas; nes visa, kas dieviška, kas atveria visa kita, kai Dangų ir Žemę vejasi, tačiau pats nėra tarp daiktų, jau esančių priešais mus, ir ta prasme visada dar tik „ateina“ į tą dieviškumą žmogus kreipiasi paveikslu, šokiu, giesme.“
Trečia esė
Esė „Ar istorija turi prasmę?“ Patočka veikiau ne tiesiogiai atsako į išsikeltą klausimą, bet išskaido jį į svarbias dalis, pirmiausiai nagrinėdamas pačios sąvokos „prasmė“ prasmę. „Prasmės“ sąvoka, panašiai, kaip ir kitos dažnai populiariajame diskurse vartojamos sąvokos, yra nekontempliuojama, ji yra akivaizdi. Patočka teigia, jog prasmės sąvoka yra reikalinga todėl, jog „visi tie dalykai yra problemiški, juos reikia išsiaiškinti ir negalime nekreipti dėmesio, kad esama įvairiausių galimų interpretacijų. Tariama akivaizdybė vienija prasmės sąvoką su kitomis esminėmis sąvokomis, kurios yra tokios bendros, kad jų pobūdis priešinasi įprastiniam tradicinės logikos teikiamam apibrėžčių repertuarui. Tokios yra būties, vyksmo, apreiškio sąvokos. Prasmės, be abejonės, priklauso tai pačiai sekai, jos būtinumas, taip pat apibrėžties sudėtingumas dažnai verčia atsisakyti gilesnės analizės ir šį neišvengiamą minties įrankį laikyti akivaizdybe.“ Patočka įveda galimybę, jog „prasmės“ prasmės sampratų yra ne viena, o žmogaus būklė yra paženklinta paradokso, jog žmogus negali gyventi be absoliučios prasmės sampratos, tačiau taip pat esame subjektai, kurie nuolatos nori prasmę atnaujinti, transformuoti. Ši esė yra svarbi tuo, jog pateikia ne atsakymą į teksto klausimą, bet pasiūlo idėją, jog egzistuoja prasmės praradimo galimybė, kuri ir yra pačios istorijos pagrindas, kadangi leidžia iš naujo gimti ir atsinaujinti įvairiems fundamentaliems egzistencijos procesams.
Ketvirta esė
Ketvirtoje esė „Europa ir jos paveldas iki XIX amžiaus pabaigos“ vaizduojama filosofinė Europos idėjos raidos istorija nuo Romos imperijos ir Senovės Graikijos laikų iki XVII amžiaus, kai pradėjo formuotis moderniosios valstybės koncepcija. Šis skyrius yra labai svarbus, kadangi jame atsispindi dvi kertinės Patočkos filosofijos sampratos: Europos bei „rūpinimosi siela“ idėjos, kurios abi yra glaudžiai viena su kita susijusios. Anot Patočkos, „rūpinimasis siela“ yra tas aktas, kuris sukūrė Europą, įpūtė jai būties.
Teisus ir teisingas žmogus yra todėl, kad rūpinasi savo siela. Klasikinės graikų filosofijos paveldas yra rūpestis siela. Rūpestis siela reiškia: tiesa nėra duota kartą ir visiems laikams, ji nėra vien tik stebėjimo ir įsidėmėjimo rezultatas, o visą gyvenimą trunkanti tiriančioji, save kontroliuojančioji ir integruojančioji praktika. Rūpestį siela graikų mąstymas apibendrina dviem pavidalais: mes rūpinamės siela, kad ji visiškai skaisti ir giedru žvilgsniu galėtų dvasiškai keliauti per pasaulį, per kosmoso amžinybę ir tuo bent trumpam tapti dieviškos egzistencijos dalimi (Demokritas, vėliau Aristotelis), arba priešingai, – mąstome ir pažįstame, kad savąja sielą paverstume tuo tvirtu būties kristalu, tuo amžinybės žvilgsny užsigrūdinusiu plieno kristalu, kokiu gali tapti esinys, savyje turįs judesio šaltinį ir patsai sprendžiąs apie savo būtį ar nebūtį, t.y. ištirpimą neapibrėžtuose instinktuose ir neišskaidrintoje tradicijoje (Platonas).
Būtent ši „rūpinimosi siela“ idėja yra giliai politiška. Platonas „Valstybėje“ šią praktiką siejo su kolektyviu atvirumu Gėrio idėjai, ši veikla, reikalaujanti solidarumo bei bendrystės, yra tai, kas glūdi Europos idėjos šerdyje, egzistenciškai ją išskiria iš kitų egzistencinių laikysenų.
Penkta esė
Penktoji esė „Ar techniškoji civilizacija yra nuosmukis, ir kodėl“ nagrinėja įvairias XX amžiaus vakarų pasaulio krizes – milžinišką pagreitį įgavusią technologijų plėtrą, gamtos išteklių išsekinimą, individualią negerovę ir panašiai. Panašiai, kaip ir esė apie istorijos prasmę, Patočka iš pradžių dekonstruoja probleminio klausimo sudaromąsias dalis. Šiuo atveju filosofas apibrėžia nuosmukio sąvoką: „Nuosmukis yra toks gyvenimas, kuriame nuslopęs pats vidinis veikimo nervas ir jis, tardamasis esąs visaverčiu gyvenimu, iš tikrųjų su kiekvienu žingsniu žaloja ir apvagia pats save. Žlunganti yra tokia visuomenė, kuri savo veikla veda į nuosmukį, į gyvenimą, grimztantį į tai, kas savo pobūdžiu nėra žmogaus būtis. Tai koks tasai gyvenimas, kuris žaloja patsai save, nors iš pažiūros atrodo visavertis ir kupinas? Atsakymas turėtų glūdėti pačiame klausime.“ Iš esmės ši esė nepateikia atsakymo į probleminį klausimą (nebent šiuo šmaikščiu pavidalu: „Galbūt apskritai klausimas, ar civilizacija yra nuosmukis, formuluojamas neteisingai. Civilizacija neegzistuoja pati savaime. Reikia klausti, ar istorinis žmogus dar nori prisiimti istoriją.“), bet tiesiai atveda link paskutiniosios esė vaizdinio – karo.
Šešta esė
Paskutinė esė, pavadinta „Dvidešimto amžiaus karai ir dvidešimtasis amžius kaip karas“, sutartinai laikoma labiausiai provokuojančia bei mįslingiausia. Pagrindinis – ir itin dramatiškas – šios tezės postulatas teigia, jog metafizinė XX amžiaus esmė yra ne technologijos, kaip buvo siūloma Heideggerio, o karas. Patočka remiasi Pirmojo pasaulinio karo pavyzdžiu, teigdamas, jog šis karas yra lemiamas XX amžiaus įvykis, atskleidžiantis karą kaip pagrindinę žmogaus būseną, kuri yra užvaldyta noro turėti kuo daugiau valdžios. Šis ontologinis jėgos paleidimas yra tas Pirmojo pasaulinio karo momentas, kai pažymimas nutolimas nuo Europos bei rūpinimosi siela idėjų.
Karas, kaip universalusis „viskas leista“, laukinė laisvė, užvaldo valstybes ir tampa „totaliu“. Ta pati ranka tvarko ir kasdieniškumą, ir orgijas. Piatilietkų organizatorius yra naujų raganų medžioklės procesų inscenizavimo autorius. Karas kartu yra ir didžiausia pramoninės revoliucijos įmonė, totalinės mobilizacijos produktas bei įrankis (kaip teisingai pastebėjo Juengeris) orgiastinių potencijų, niekur kitur negalinčių leisti sau apsisvaiginti naikinimu, išlaisvintojas.
Susiję knygos
