René Descartes’o filosofija buvo itin mokslinė savais metodais. Filosofas nemėgo scholastinio mąstymo būdo dėl jo netikslumo. Neturėdamas jokių filosofavimo metodo atspirties taškų, René Descartes’as, ieškodamas naujų principų, kurie būtų sudaryti iš griežtų mąstymo taisyklių, išskyrė keturis punktus, padedančius tai atlikti kuo nuosekliau:

1) niekada nieko nelaikyti tiesa, jei akivaizdžiai neįsitikinau, kad tai tikrai teisinga; kitaip sakant, uoliai vengti skubotumo ir išankstinio nusistatymo ir į savo sprendimus įtraukti tik tai, kas mano protui yra taip aišku ir akivaizdu, kad nebekelia jokių abejonių;

2) kiekvieną nagrinėjamą kėblų dalyką skaidyti į tiek dalių, į kiek įmanoma ir būtina, norint jį geriau suprasti;

3) laikytis tam tikros mąstymo tvarkos, pradėti nuo pačių paprasčiausių ir lengviausiai pažįstamų dalykų ir laipsniškai pereiti prie sudėtingesnių dalykų pažinimo, tarti esant tvarką ir ten, kur objektai neina vienas po kito;

4) visada pateikti tokius nuodugnius išvardijimus ir tokias išsamias apžvalgas, kad būtum tikras, jog nieko nepraleista.

Dėl metodų bei turinio nuoseklumo, R. Descartes’o minties sistema padarė didžiulę įtaką ne tik filosofijos vystymuisi, bet ir prisidėjo prie įvairių mokslų (pavyzdžiui, psichologijos ar medicinos) plėtros. Po Sielos aistrų pasirodymo, Descartes’o idėjos apie emocijas, ypač jų suskirstymas bei apibūdinimas, buvo pagrindas emocijų tyrinėjimui ateinančius pusantro šimto metų, jo požiūris į aistras išliko tai, ką dekonstruoja arba nuo kurio atsispiria tokie svarbūs filosofai kaip T. Hobbes’as, N. Malenbranche’as, B. Spinoza. Descartes’o teorijos taip pat turėjo didelę įtaką psichinių patologijų svarstymui per visą 17 amžių (Willis, Pitcairn) ir didžiąją 18 a. dalį (Le Cat, Tissot).

Nuo 19 amžiaus emocinė simptomatologija pagaliau pradėta naudoti diagnozuojant nuotaikos sutrikimų kriterijus, todėl buvo kiek nutolta nuo Descartes’o pagrindinio emocijų skirstymo, tačiau įvairūs aspektai apie kūno bei sielos santykį yra pasitelkiami iki šiol.

Susiję