Gražusis manipuliatorius Alkibijadas

Prieš skaitant šį veikalą labai svarbu įsigilinti į istorinį jo kontekstą – Alkibijado asmenį, kadangi dialogas remiasi turimomis žiniomis apie Alkibijado psichologiją, įvairius biografijos aspektus. 

Alkibijadas (450–404 m. pr. Kr) – Atėnų vadas, strategas, oratorius.  Visų pirma, Alkibijadas buvo labai gražus jaunuolis. Atrodytų, jog tokiam faktui neturi būti suteikiama pati didžiausia svarba, tačiau Alkibijado gyvenime fizinis grožis buvo vienas iš svarbiausių dalykų. Apie šią savo savybę jis kalbėdavo kaip apie „nepaprastą laimę“ ir „netikėtą sėkmę, suteiktą dievų“.  

Alkibijadas gimė Kleinijo ir Deinomachės šeimoje, kurioje netrūko nei turtų, nei gero išsilavinimo: Kleinijas buvo turtingiausias atėnietis, o Deinomachė – įtakingosios Alkmajonidų dinastijos palikuonė.  Jaunystėje, tėvui žuvus, Alkibijadas pateko motinos pusbrolio Periklio – garsiojo Atėnų karvedžio – globon. Siekdamas globėjo pripažinimo taip pat įsitraukė į politiką, tačiau savo galią plėtė ne pasižymėdamas įgūdžiais karo lauke, bet įvairiomis manipuliacijomis, ryšiais su aristokratija, suokalbiais bei intrigomis.  

 Alkibijadas pasižymėjo vertybių bei charakterio inertiškumu, būdavo su tais, kurie jam nešė didžiausią naudą – per trumpą laikotarpį sugebėjo išduoti net tris didžiąsias Atėnų, Spartos bei Persijos kariuomenes. Galiausiai dėl įvairių intrigų buvo nužudytas, nesulaukęs nė 46 metų.  Alkibijadas vertintas skirtingai: nuo niekinimo, laikymo išdaviku, iki didžiausią politinį bei moralinį potencialą turinčiu mokiniu. 

 Atpažįstamas ir per savo santykį su Sokratu, kuris buvęs itin komplikuotas. Egzistavo vieša paslaptis, jog Alkibijadas buvo svarbiausias žmogus Sokrato gyvenime, to patvirtinimą randame ne tik dialoge Alkibijadas bei Antrasis Alkibijadas, bet ir Puotoje, kurioje Alkibijadas pats deklaruoja jausmus mokytojui: 

Jis [Sokratas], mat, priverčia mane pripažinti, kad pats daug ko stokodamas, vis dar nesirūpinu pačiu savimi, bet esu atsidėjęs atėniečių reikalams. Prisiversdamas užsidengiu ausis ir lyg nuo seirenių sprunku toliau, idant iki pat senatvės nelikčiau ten pat šalia jo atsisėdęs. Prieš šį vienintelį žmogų esu patyręs tai, ko nė neįtartum manyje esant, – gėdos jausmą. Prieš šį vienintelį žmogų jaučiu gėdą. Suvokiu, kad negaliu jam paprieštarauti, jog nesą reikalo daryti tai, ką jis liepia, tačiau tik palikęs jį, pasiduodu liaudies teikiamai garbei. 

Susiję