Apie Dievo prigimtį (knygos ištrauka) 

Turiu prisipažinti, KLEANTAI, tarė DEMĖJAS, kad niekas nestebina manęs labiau nei perspektyva, kuria remdamasis tu pateikei visą šį samprotavimą. Pagal bendrą tavo kalbos turinį galima buvo pamanyti, kad užtarei Dievo buvimą priešateistų bei netikėlių priekabes ir buvai priverstas stoti ginti šio pamatinio visos religijos principo. Tačiau viliuosi, kad šis klausimas mūsų tarpe net nekyla. Esu įsitikinęs, kad niekas, bent jau tas, kas vadovaujasi sveiku protu, niekuomet rimtai nesuabejotų tokia tikra ir akivaizdžia tiesa. Klausimas ne apie Dievo buvimą, bet apie jo prigimtį. O ši, esu tuo įsitikinęs, dėl žmogaus intelekto (understanding) negalių, mums yra visiškai neperprantama ir nepažini. Tos aukščiausios sąmonės esmė, jos buvimo būdas, jos buvimo laike pobūdis – šios ir kitos detalės apie tokią dievišką Būtybę žmonėms lieka paslaptimi. Mes, baigtinės, silpnos ir aklos būtybės, turime nusižeminti jos didingoje akivaizdoje ir, įsisąmonindami savo silpnumą, tyloje garbinti jos begalinį tobulumą, kurio akis neregėjo, ausis negirdėjo, kuris žmogui į mintį neatėjo. Nuo žmogaus smalsumo ją dengia tirštas debesis, šventvagiška bandyti prasiskverbti pro šias šventas tamsumas. Įžūlus siekis pasižvalgyti po jos prigimtį ir esmę, įsakymus bei savybes yra beveik tokia pat bedievystė kaip ir jos buvimo neigimas.

Tačiau, kad nepamanytum, jog mano pamaldumas čia lenkia mano filosofavimą, aš paremsiu savo nuomonę, jei ją reikia paremti, vienu didžiu autoritetu. Galėčiau pacituoti visus dievobaimingus mąstytojus, nuo pat krikščionybės pražios, kurie yra pasisakę šiuo ar bet kuriuo kitu teologiniu klausimu, tačiau šiuokart apsiribosiu vienu, pagarsėjusiu tiek savo pamaldumu, tiek filosofija. Tai tėvas MALEBRANCHE’AS, kuris, kaip pamenu, šitaip bylojo „Dievą derėtų vadinti dvasia ne tam, kad pozityviai paaiškintume, kas jis yra, bet tam, kad pažymėtume, jog jis nėra materija. Jis yra be galo tobula Būtybė, tuo negalime abejoti. Tačiau taip pat neturėtume įsivaizduoti ar net spėti, kad jis yra kūniškas, tai yra, apsivilkęs žmogišku kūnu, kaip tvirtina antropomorfistai, remdamiesi tuo, kad tai tobuliausia išesamų formų. Taip pat neturėtume įsivaizduoti, kad Dievo dvasia turi žmogiškų idėjų ar yra bent kiek panaši į mūsų dvasią, remdamiesi tuo, kad nežinome nieko tobulesnio už žmogaus sąmonę. Veikiau turėtume tikėti, kad taip, kaip jis apima materijos tobulumą būdamas nematerialus, jis apima ir sukurtųjų dvasių tobulumą, nebūdamas dvasia ta prasme, kaip mes suprantame dvasią. Kad jo tikrasis vardas – Jis, kuris yra, ar kitais žodžiais tariant, beribė Būtis, Visa Būtis, begalinė ir universali Būtis.“

Po tokio didžio autoriteto, DEMĖJAU, atsakė FILONAS, kaip tas, kurį pacitavai, ir tūkstančio kitų, kuriuos galėtum pacituoti, atrodyčiau juokingai norėdamas pridurti savo nuomonę ar išsakyti savo pritarimą tavo doktrinai. Išties, kai protingi žmonės svarsto šiuos dalykus, niekuomet nekyla klausimų apie Dievo buvimą, bet tik apie jo prigimtį. Pirmoji tiesa, kaip tu teisingai pastebėjai, yra neabejotina ir savaime akivaizdi. Niekas neegzistuoja be priežasties, o pirminę šio pasaulio priežastį (kad ir kas tai būtų) vadiname Dievu ir pamaldžiai priskiriame jam visokeriopą tobulumą. Bet kas, dvejojantis šia pamatine tiesa, nusipelno visų bausmių, kuriomis baudžiami filosofai, būtent – didžiausios pašaipos, paniekos ir nepritarimo. Tačiau kadangi bet koks tobulumas yra visiškai santykinis, niekuomet neturėtume vaizduotis, kad suvokiame šios dieviškos Būtybės atributus ar manyti, kad jos tobulumas turi kokių nors analogų ar panašumo į žmogiškųjų būtybių tobulumą. Išmintis, mąstymas (thought), sumanymas (design), žinojimas – tai galima jai teisėtai priskirti, nes šie žodžiai žmonėms kelia pagarbą, o mes neturime kitos kalbos ir kitų sąvokų išreikšti savo pasigėrėjimą ja. Tačiau sergėkimės galvoti, kad mūsų idėjos bent kaip nors atitinka jos tobulumą ar kad jos atributai bent kiek panašūs į atitinkamas žmonių savybes. Ji be galo pranoksta mūsų ribotą požiūrį ir supratimą ir veikiau yra objektas, garbintinas šventykloje nei diskutuotinas mokyklose.Ištikrųjų, KLEANTAI, tęsė jis, nėra reikalo grįžti prie to dirbtinio skepticizmo, kuris tau toks nemielas, kad prieitume tokį sprendimą. Mūsų idėjos nesiekia toliau mūsų patirties: mes nepatiriame dieviškųjų atributų ir veiksmų. Nėra būtina užbaigti mano silogizmo: išvadą gali išvesti pats. Todėl man malonu (viliuosi, tau taip pat), kad čia teisingas samprotavimas ir sveikas pamaldumas susijungia toje pat išvadoje, ir kartu jie patvirtina nuostabiai paslaptingą ir nesuvokiamą Aukščiausios būtybės prigimtį.

Kad nešvaistytume laiko tuščioms kalboms, tarė KLEANTAS, kreipdamasis veikiau į DEMĖJĄ nei atsiliepdamas į dievobaimingą FILONO prakalbą, trumpai paaiškinsiu, kaip ašsuprantu šiuos dalykus. Pažvelkite į pasaulį, apmąstykite jo visumą ir kiekvieną dalį: aptiksite, kad jis nėra niekas kitas, kaip viena didžiulė mašina, suskirstyta į begalinį skaičių mažesnių mašinų, kurios vėlgi sudarytos ištiekos dar smulkesnių dalių, kad žmogaus juslės ir gebėjimai negali atsekti ir paaiškinti. Visos šios įvairios mašinos ir net pačios mažiausios jų dalys yra suderintos viena su kita taip tiksliai, kad visus žmones, kurie kada nors tai apmąstė, apima susižavėjimas. Visoje gamtoje esantis stebėtinas priemonių pritaikymas tikslams tiksliai atitinka, nors kartu gerokai pranoksta, žmogaus sugalvotus dirbinius, kilusius išjo sumanymo, mąstymo, išminties ir intelekto (intelligence). Kadangi padariniai panašūs vienas į kitą, pagal visas analogijos taisykles linkstame spręsti, kad jų priežastys taip pat panašios, kad gamtos autorius yra kažkiek panašus į žmogaus sąmonę (mind), nors jo gabumai ir gerokai didesni tiek, kiek didingesni nuveikti darbai. Šiuo a posteriori argumentu, ir vien tik juo, vienu ypu įrodome Dievybės egzistavimą ir jos panašumą į žmogaus sąmonę bei intelektą. Leisiu sau pasakyti, KLEANTAI, tarė DEMĖJAS, kad nuo pradžių negalėjau pritarti tavo išvadoms dėl Dievybės panašumo į žmones, dar mažiau pritariu priemonėms, kuriomis tu tai nustatai. Ką?! Jokių Dievo buvimo įrodymų?! Jokių abstrakčių argumentų?! Jokių a priori įrodymų?! Ar tie, kurių iki šiol laikėsi filosofai, tėra klaidos, sofizmai? Nejau negalime šiuo klausimu žengti toliau nei patyrimas ir tikimybė? Nesakysiu, kad taip išduodamas Dievybės reikalas, bet išties šiuo apsimestiniu sąžiningumu tu suteiki ateistams pranašumą, kurio jie niekuomet neįgytų vien samprotavimais ir mąstymu.