Baruch Spinoza

Baruch (Benediktas de) Spinoza (1632–1677) – vienas svarbiausių ir neabejotinai radikaliausias ankstyvosios modernybės filosofų. Jo idėjose susitinka dekartiškoji metafizika bei epistemologija ir antikinio stoicizmo, Hobbes’o filosofijos bei viduramžių žydiškojo racionalizmo elementai, drauge suformuodami itin originalią sistemą. Itin detalią Spinozos metafizinę sistemą glaustai apibūdinti galėtume tarę, kad ją grindžia natūralistinė Dievo, pasaulio, žmogaus ir žinojimo samprata, ant kurios klojamas moralinės filosofijos pamatas, kurio esmė – idėja, jog suvaldytos aistros veda į dorybę ir laimę. Iš Spinozos prielaidų taip pat plaukia itin demokratiška politinė mintis bei aštri kritika religinėms Šv. Rašto interpretacijoms. Daugelio tyrinėtojų manymu, Spinoza šiandien išlieka vienas iš aktualiausių 17 a. filosofų.

Bento (hebrajiškai šaukiamas Barucho, o lotyniškai – Benedikto vardu) Spinoza gimė 1632 m. Amsterdame, kuklioje portugalų ir žydų šeimoje. Ypatingai gabus, nuo vaikystės Spinoza žibėjo intelektualumu ir pagavumu, tad netruko būti pastebėtas kongregacijos rabinų, kurie anksti pastebėjo jaunuolio potencialą Toros studijose ir net rabino karjeroje. Deja, sulaukęs septyniolikos, Spinoza turėjo nutraukti studijas, kad galėtų padėti šeimos importo verslui.

1656 m., tuomet 24 metų Spinoza ant savo galvos užsitraukia griežčiausią ekskomunikacijos verdiktą, kuriuo visiems laikams pašalinamas iš Amsterdamo žydų bendruomenės. Nėra tiksliai žinoma, už kokias būtent „siaubingas erezijas“ jaunasis filosofas pelnė tokią bendruomenės nemalonę, tačiau nuspėti nėra sunku. Savo raštuose Spinoza neigia sielos nemirtingumą, atmeta transcendentinio Dievo idėją ir nesutinka pripažinti, kad Įstatymas kokiu nors ypatingu būdu Dievo tiesiogiai duotas būtent žydų tautai.

Kaip teigia biografai, panašu, kad Spinoza juto savotišką palengvėjimą, pagaliau gavęs objektyvią priežastį nutolti nuo žydų ortodoksų bendruomenės. Anot tyrinėtojų, atrodo, kad tuo metu filosofas tikėjimą ir dievotumą jau buvo palikęs praeityje. Po kelerių metų jis visam laikui išvyksta iš Amsterdamo ir įsikuria Rijnsburge, netoli Leideno. Čia parašė keletą trumpų veikalų, o 1663 m. persikėlęs į Voorburgą, netoli Hagos, užbaigė kritinį veikalą apie Descartes’o Filosofijos principus. Tai vienintelė knyga, kurią Spinoza išleido savo vardu. Panašiu laiku filosofas dirbo prie savo opus magnum – veikalo, kuris galiausiai pavadintas Etika ir kuriame ryškiausiai atsispindi Spinozos metafizinė mintis. Teologinis-politinis traktatas gimė kaip atsakas į tuometės Olandijos politinę situaciją, kurioje Spinoza įžvelgė grėsmę tolerancijos principui, reformatų bažnyčiai ėmus vis labiau kištis į politiką. Skandalingasis traktatas dienos šviesą išvydo 1670 m., pasirašytas anonimo vardu, ir netrukus vieno iš kritikų įvardytas kaip „paties šėtono surėdyta knyga“. 1677 m. Spinoza vis dar tvarkė savo traktatą, kuris po jo mirties draugų pastangomis išleistas kartu su nepublikuotais Spinozos raštais, tarp kurių yra taip pat ir hebrajų kalbos kompendiumas.