Vijolė Valinskaitė: Dariano Leaderio požiūris į psichikos sutrikimą ir į XXI a. psichiatriją

Darianas Leaderis – britų psichoanalitikas, psichologijos mokslų daktaras, apgynęs savo disertaciją lakaninės psichologijos srityje 1992 metais Paryžiuje – yra dešimties didelio populiarumo sulaukusių psichoanalitinio pobūdžio knygų autorius.

Leaderio tyrimų objektas yra psichikos sutrikimų prigimtis ir jų reikšmė individo gyvenime. Atsižvelgdamas į Sigmundo Freudo, Melani Klein, Jacques‘o Lacano ir kitų psichoanalitikų idėjas, Leaderis analizuoja depresiją, šizofreniją, psichozę, bipolinį sutrikimą ir kitus psichikos negalavimus.

Kiekvieną psichinio sutrikimo analizę Leaderis pradeda kvestionuodamas nūdienos psichiatrų taikomų gydymo metodų efektyvumą. Jis pažymi, kad jiems nerūpi paciento patirtys – diagnozės yra priskiriamos, remiantis aiškiai matomais simptomais, neklausiant, kokią reikšmę jie turi asmens gyvenime. Tokia praktika nestebina, atsižvelgiant į tai, kad šiandieną psichiatras vienam pacientui vidutiniškai per metus skiria pusantros valandos.

Leaderis nuolatos pabrėžia, kad spręsti apie sutrikimą yra įmanoma tiktai po ilgų, kartais kelis metus trunkančių pokalbių su pacientu. Būtent tokią praktiką atliko 19 – 20 amžiaus pradžios psichiatrija bei psichoanalizė, todėl nenuostabu, kad Leaderis savo pateiktose depresijos, šizofrenijos, psichozės ar bipolinio sutrikimo analizėse pastoviai atsižvelgia į senųjų psichiatrų atliktus tyrimus bei psichoanalizės atstovų pateiktas idėjas ir interpretacijas.

Pavyzdžiui knygoje Nauja juoda (The New Black, 2008) Leaderis tiria, kas slypi už depresijos sąvokos, atsigręždamas į Freudo ir Klein pateiktas melancholijos, gedulo ir jų santykio interpretacijas. Šiuolaikinėje psichiatrijoje depresija yra apibrėžiama ir diagnozuojama sutapatinant ją su tam tikrais simptomais ir jų grupėmis. Leaderis pažymi, kad simptomai yra atsakas į labai skirtingas patirtis, kurios visapusiškai gali būti suprastos tiktai individo gyvenimo kontekste. Melancholijos, gedulo ir jų santykio kontekste analizuodamas, kas yra depresija, Leaderis parodo, kad depresijai būdinga simptomatika neretai slepia nesugebėjimą susitaikyti su atskirtimi ar netektimi – artimųjų, tam tikrų idėjų ir lūkesčių, o kartais netgi savo paties įvaizdžio. Visgi nesusipažinus su individo gyvenimo istorija yra  neįmanoma interpretuoti simptomų kaip tam tikro atsako į neužsibaigusį gedulą.

Leaderis akcentuoja susipažinimo su paciento gyvenimo istorija svarbą taip pat ir kitoje knygoje Kas yra pamišimas? (What is Madness?, 2011). Šioje knygoje jis tyrinėja sudėtingus ir nelengvai suprantamus reiškinius – psichozę bei ją dažnai lydinčius kliedesius. Pateikdamas kliedesių pavyzdžių Leaderis atskleidžia, kad tai, kas visuomenėje yra traktuojama kaip pamišimas (neadekvatus elgesys, nelogiška ir prasmės neturinti galvosena), tėra tiktai individo bandymas suteikti prasmę jam nesuprantamoms patirtims.

Leaderis nurodo, kad šiuolaikinė psichiatrija, jos vartojamos psichinių sutrikimų sampratos bei jai būdingi gydymo metodai yra įtakoti farmacijos industrijos. Knygoje Griežtai Bipolinis (Strictly Bipolar, 2013) jis parodo, kaip diagnostinė kategorija „bipolinis“ buvo suformuota devinto dešimtmečio viduryje pagrindinių tuomet apyvartoje buvusių antidepresantų patentui turėjus netrukus nustoti galioti.  Nuo to momento bipolinis sutrikimas buvo pradėtas diagnozuoti vis dažniau, padaugėjo ir pačio bipolinio subkategorijų. Leaderis pažymi, kad to padarinys yra neaiškumas, ką iš tikrųjų nurodo šis sutrikimas. Taigi ir šioje knygoje Leaderis atsigręžia į senąją psichiatriją, į jos vartotą maniakinės depresijos terminą.

Nors savo knygose Leaderis pastoviai kritikuoja šiuolaikinę psichiatriją (ir ypač jos sąjungą su farmacijos industrija), visgi nereikėtų manyti, kad Leaderis siūlo ją atmesti. Pastovus jo jai išreiškiamas priekaištas, kad ji ignoruoja už simptomų besislepiančias subjektyvias patirtis, greičiau yra bandymas šiuolaikiniame psichikos sveikatai skirtame diskurse sukurti erdvę kitokiam požiūriui, pagal kurį psichikos sutrikimą turintis individas būtų traktuojamas ne kaip simptomų komplektas, bet kaip kenčiantis asmuo su unikalia tą kentėjimą sąlygojusia gyvenimo istorija.