René Descartes

René Descartes’as – prancūzų kilmės matematikas, mokslininkas, metafizikas bei filosofas.

R. Descartes’as gimė Turenės provincijoje 1596 metais, tačiau ankstyvoje paauglystėje, mirus jo motinai, iš šio regiono išsikraustė. Visgi, gimtosios vietos R. Descartes’as niekada neužmiršo, tai nurodo tai, jog neretai filosofas vėlesniame savo gyvenimo periode save laiškuose įvardydavo žmogaus, gimusio Turenės soduose, metafora. Nuo 1606 m. studijavo jėzuitų kolegijoje La Flèche, kurioje pagal aristoteliškąją programą mokslas buvo suskirstytas į logikos, moralės, fizikos ir metafizikos šakas. Tačiau, baigęs šį etapą, filosofas jautė, jog visiškai neįgijo jokių naudingų žinių bei gebėjimų. Kadangi didelė dalis Descartes’o giminės buvo teisininkai-advokatai, 1616 m. Poitiers kolegijoje įgijo teisės diplomą, kurio taip niekad ir nepanaudojo. Keleri metai po teisės studijų užbaigimo, įstojo į kariuomenę Nyderlanduose, vėliau keliavo po visą Europą, samprotaudamas apie įvairias mokslines, filosofines teorijas, ir tokiu būdu po truputį kurdamas savitą pasaulio viziją.

René Descartes’o veikla apėmė daug mokslo sričių, tad jo atradimai taip pat neapsiribojo ties viena sfera. Matematikos srityje R. Descartes’as įvedė metodus, leidusius susikurti algebrinei (arba analitinei) geometrijai, fizikoje jam priskirti šie laimėjimai: Snelio dėsnio bendraautorystė; vaivorykštės reiškinio išsamus paaiškinimas; buvimas žemės bei kitų planetų formavimosi aprašymo pirmtaku ir daugelis kitų. Visgi, visi minėtieji atradimai buvo tęstinumas anksčiau jau egzistavusių tradicijų, o René Descartes’o šlovė buvo rezultatas to, jog filosofas sukūrė naują, nuoseklų, modernų pasaulėvaizdį, kuris, net ir po keturių amžių, tebėra Vakarų pasaulio egzistenciniai pamatai.

Norėdami gyventi gyvenimą be prietarų ir išankstinių autoritetų, anot filosofo, pirmiausiai turime pasitelkti abejonės praktiką – „abejoju, vadinasi, mąstau“ (Dubito ergo cogito), kuri vėliau tampa mūsų egzistavimo prielaida, garsiuoju „mąstau, vadinasi, esu“ (Cogito ergo sum).

 Anot René Descartes’o, mąstantys individai, remdamiesi konstruktyviu elgesio modeliu – geometrija – ir pagrindiniu metodu – dedukcija – geba pažinti pasaulį, jo veikimo principą, kuris (dar kitaip įvardijamas kaip būtis) yra apibūdinamas per substancijos sąvoką. Anot filosofo, substancija nereikalauja nieko, išskyrus savęs pačios. Tęsdamas šį apmąstymą, René Descartes’as išskiria dvi pagrindines savarankiškas substancijas – kūną (materiją) bei dvasią (sielą). Siela yra nedaloma, nemateriali ir neerdviška, jos pagrindinė savybė – mąstymas, o kūnas yra dalomas, tįsus, baigtinis. Šis substancijų išskyrimas yra įvardijamas dualizmo sąvoka. Dievas Descartes’o pasaulėvaizdyje yra trečioji substancija, iš kurios atsiranda pirmosios dvi.

Descartes’o išradimai psichologijos bei filosofijos plotmėje pritraukė įtakingus pasekėjus. 1646 m. Švedijos karalienė Kristina pradėjo domėtis įvairiomis teorijomis apie protą bei aistras (emocijas), todėl pradėjo susirašinėjimą su R. Descartes’u. Ji netgi įtikino filosofą persikelti į Švediją, ką 1649 metais R. Descartes’as, galiausiai įtikintas, ir padarė. Tačiau ankstyvos darbo valandos (karalienė galėjo skirti laiko pamokoms tik 5 val. ryto) bei  atšiaurus klimatas netrukus filosofą susargdino. Jis mirė nuo plaučių uždegimo 1650 m., būdamas 53 metų amžiaus.

Autoriaus knygos

Nemokamas pristatymas užsakymams nuo 25eur.

X