Prancūziškas filosofo ir psichoanalitiko tandemas

Filosofas Deleuze’as ir psichoanalitikas Guattari supažino iškart po 1968-ųjų gegužės įvykių Paryžiuje, kurie paliko gilų įspaudą prancūzų kultūroje, suvienydami studentus ir darbininkus prieš nusistovėjusią santvarką ir papročius.

Streikams netylant ir barikadoms nenykstant iš Paryžiaus gatvių, Prancūzijos prezidentas Charles de Gaulle priverstas paskelbti rinkimus. Tokį parlamentinį krizės sprendimą palaikė ir Prancūzijos Komunistų partija, kuri, manoma, siekė išvengti revoliucijos iš apačios. Darbininkų ir studentų judėjimas netruko subliukšti, ir į spontaniško politinio veiksmo vietą stojo „revoliucijos biurokratais“ pakrikštytieji komunistai. Prancūzijos Komunistų partijos veikimas ranka rankon su prezidentu de Gaulle pasirodė esąs tobulas tapatybės politikos pavyzdys, kai siekiama išlaikyti centrinę valstybės valdžią, o pozicijai duodama žalia šviesa traiškyti opozicijoje besirandančius skirtumus.

1968-ųjų gegužės įvykiai turėjo dvejopas pasekmes akademinei bendruomenei. Instituciniame lygmenyje – įkurtas Paryžiaus VIII universitetas, kur dėstė ir Deleuze’as. Idėjų lygmenyje – užgimė skirtumo filosofija, kuri netruko įsitvirtinti tiek politinių idėjų, tiek metafizinių teorijų lygmenyje.

Maištinga to laikmečio dvasia atsispindi pirmajame filosofo ir psichoanalitiko tandemo darbe – dvitomyje Kapitalizmas ir šizofrenija, kur autoriai plėtoja antipsichoanalitinę socialinę filosofiją. Pirmajame tome Antiedipas remiamasi Lacano idėjomis ir įrodinėjama, jog tradicinės psichoanalitinės asmenybės sampratos varžo ir valdo žmogaus troškimus taip penėdamos kapitalistinę sistemą. Tuo tarpu šizofreniją autoriai įvardija kaip vieną iš autentiškų pasipriešinimo būdų. Antrajame tome Tūkstantis plokštikalnių pristatoma išteritorinimo studija – tai pastanga destabilizuoti dominuojančias tapatybės, prasmės ir tiesos sampratas.

Susiję