Jano Patočkos „Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“ (čekiškai: Kacířské eseje o filosofii dějin) išleistos 1975 metais Čekoslovakijoje. Šis veikalas atspausdintas savilaidos pavidalu, t. y. pasitelkiant dažną disidentiškosios Rytų bloko leidybos principą, kai pogrindžio leidiniai buvo perrašomi ranka ar kitais mechaniniais būdais, kadangi foto-kopijavimo aparatus kontroliavo valstybė, pro kurios cenzūrinį aparatą toks veikalas tikrai nebūtų prasprūdęs. Oficialios sovietinės cenzūros vengimas buvo itin pavojinga praktika, kadangi žmonėms, laikantiems panašius draudžiamus tekstus, buvo skiriamos itin griežtos bausmės. Siekiant užfiksuoti tokią Rytų bloko draustinų tekstų leidybinę patirtį, rusų kilmės Didžiojoje Britanijoje rezidavęs žmogaus teisių aktyvistas Vladimiras Bukovskis pasitelkė vaizdingą sąmojį: „Aš pats rašau, pats redaguoju, pats cenzūruoju, pats išleidžiu, pats platinu ir pats dėl to leidžiu laiką kalėjime.“ 

Skaityti toliau.

„Eretiškos esė“ yra filosofo kulminacinis darbas ne tik dėl to, kad buvo rašytas į gyvenimo pabaigą, bet ir dėl to, jog šiame veikale akumuliuotas visas ankstesnis jo mąstymas apie istoriją, žmoniją, egzistenciją sudarančius elementus. Tai yra Patočkos filosofijos apibendrinimas, kurio pagrindiniai objektai išsisklaido po šešias esė, skirtas tyrinėti skirtingas, bet bendros mąstymo sistemos vienijamas temas: „Priešistorės pastabos“, „Istorijos pradžia“, „Ar istorija turi prasmę?“, „Europa ir jos paveldas iki XIX amžiaus pabaigos“, „Ar techniškoji civilizacija yra nuosmukis, ir kodėl?“ bei „Dvidešimtojo amžiaus karai ir dvidešimtas amžius kaip karas“. Kiekvieno iš skyrių (arba, galime sakyti, paskirų esė) pavadinime yra akivaizdžiai iškeltas nagrinėjamasis klausimas arba vaizdinys, neklaidinant skaitytojo mįslingomis formuluotėmis, nesiekiant sukelti dviprasmiškos anticipacijos. „Eretiškos esė“ vaizduoja istorijos objektą dviejų Patočkos mokytojų – Husserlio bei Heideggerio – minties sintezėje, istoriją talpinant į žmogiškąją egzistenciją, siekiant suvokti specifinį visuomenės gyvenimą, pasaulį, žmogų. 

Skaityti toliau.

Po Pirmojo pasaulinio karo 1920 metais Čekijoje labiausiai klestėjo pozityvistinis filosofinis mąstymas, kuris praktikoje neretai buvo vadinamas „mokslo filosofija“. Tokia filosofija imitavo mokslus, kuriuose vyravo griežtai objektyvistinė dvasia. Patočka tai vadino „mokslo kunigyste“.

Pozityvistinė filosofijos kryptis nesužavėjo jaunojo Jano, į šios filosofijos atstovo František Krejčí paskaitas vaikščiodavusio nenoromis. Vėliau Patočka prisilietė prie XX amžiaus analitinės filosofijos tradicijos, studijuodamas pas J. B. Kozáką, kuris daugiausiai koncentravosi į naujausius filosofijos proveržius. Kitas dėstytojas, Emanuelis Rádlis, filosofijos fakultete provokavo ir erzino ramius filosofus. Rádlis suvokė, jog mokslas, o taip pat ir filosofija, yra visuomet susiję su etika, tad turi būti nukreipti į visuomeninę veiklą. Iš šio filosofo Patočka perėmė polinkį gilintis į socialines problemas, labiau rūpintis savo bendruomene, į filosofinę mintį įtraukti socialines temas.

Skaityti toliau.

Svarbiausia, ypač rytų Europai, Patočkos veikla prasidėjo po Prahos pavasario vykusių „normalizacijos“ Čekoslovakijoje laikotarpiu, lygintinu su brežneviniu sąstingiu Sovietų Sąjungoje. Tuo metu savo disidentine politine filosofija, politine veikla, tekstais, kurie buvo skelbiami „samizdatuose“ bei nelegaliai platinamuose leidiniuose, slaptai namuose vedamais seminarais Patočka buvo to meto čekų inteligentijos įkvėpimo šerdis. Pastarieji vėliau tapo esminių istorijai įvykių pradininkai – jų veiksmai iššaugo į „Aksominę revoliuciją“, vienas iš jų buvo ir Vaclavas Havelas, po šių įvykių išrinktas pirmuoju laisvos Čekijos prezidentu.

Skaityti toliau.

Po Pirmojo pasaulinio karo būta daugybės jo interpretacijų. Visos jos atspindi žmonių siekį suprasti šį nepaprastą, žmogaus mastelius peržengiantį įvykį – pačių žmonių atbūtą, bet pranokstantį visą žmoniją, tartum koks kosminis įvykis. Mėginome įsprausti jį į savo kategorijas, susidoroti su juo, kiek įstengėm, t. y. iš esmės remdamiesi XIX amžiaus mintijimu. Po Antrojo pasaulinio karo nieko panašaus nebūta, tiesioginės jo priežastys ir forma buvo gal net per daug (tariamai) aiškios, o svarbiausia, – jisai nesibaigė, tiktai perėjo į kažką savotišką, – nei į karą, nei į taiką veikiau į revoliuciją, kuri tarsi komentavo šią būseną, neleisdama niekam įkvėpti oro ir ištarti žodžio, kuris „atskirtų kiekvieną daiktą pagal jo būtį ir pasakytų, kaip jis yra“[1]. Be to, pas mus įsigalėjo kone įsitikinimas, jog turi egzistuoti kažkoks teisingas, t. y. marksistiškas Antrojo pasaulinio karo aiškinimas, slypintis kažkur idėjiniuose istoriją į priekį vedančios partijos lobynuose. Ir niekam nekliudė tai, jog tokio aiškinimo nė nebūta.

Skaityti toliau.

Kada prasidėjo istorija? Ar ji turi prasmę? Kodėl Europa nutolo nuo savo tikrosios idėjos? Ar autoritarinėje ar totalitarinėje valstybėje įmanoma išlaikyti ištikimybę gyvenimo tiesoje imperatyvui? Šie ir kiti klausimai aptariami J. Patočkos knygoje „Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“, kurie XXI amžiuje skamba itin aktualiai.

Pokalbis su filosofais, Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Daliumi Jonkumi ir leidyklos „Phi knygos“ vadovu Tomu Šinkūnu.

Klausytis laidos portale LRT.LT.

„Patočkos ir kitų antisovietinių disidentų palikti tekstai šiandien aktualūs dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl ypatingos geopolitinės ir istorinės regiono, kuriame šios teorijos buvo sukurtos, padėties. Antra, dėl egzistencinio svorio, kurį šiame regione komunizmo laikais įgijo politinė atsakomybė ir praktika. Galiausiai – šiame regione užgimusi politinė mintis dėl istorinių aplinkybių buvo neatsiejama nuo tam tikrų etinių įsipareigojimų, t.y. vertybinio kompaso, kurį šiais laikais taip sunku atrasti“, – „Naujojo Židinio-Aidų“ žurnale rašo J. Patočkos filosofijos tyrinėtojas, politikos antropologas dr. Arvydas Grišinas. Jį kalbina Laurynas Peluritis.

Klausytis laidos portale LRT.LT.

„Kultūros ir religijos“ laidoje prie Naujojo Židinio jau buvo kalbėta apie tai, kaip svarbiausios šio mąstytojo idėjos – „gyvenimas tiesoje“ ir „rūpinimasis siela“ – gali pagelbėti šiais laikais, Vakarams iš naujo ieškant savo politinės bei moralinės tapatybės. Sovietmečiu Patočkos veikalai buvo verčiami ir platinami savilaidos būdu, taigi, ilgais okupacijos dešimtmečiais slapta maitino laisvos minties ištroškusisu protus, o šiandien tapo pasiekiami skaitytojui naujo leidimo pavidalu. Tai – knyga „Eretiškos esė apie istorijos filosofiją“, kurias išleido leidykla „Phi Knygos“, o jos vadovas, filosofas Tomas Šinkūnas šiandien vieši „Kultūros ir religijos“ laidoje. Jį kalbina Mažosios studijos bendradarbis Laurynas Peluritis.

Klausytis laidos portale LRT.LT.