Aldis Gedutis ir Kęstas Kirtiklis:  humanitarika unikaliai susieta su kalba 

Ruslanas Baranovas: Apibendrinant jūsų tyrimą: humanitarinių mokslų krizė, vidinių problemų išraiška ar labiau sukelta išorinių veiksnių?

Gedutis/Kirtiklis: Sunku vienareikšmiškai pasakyti. Kadangi manome, kad krizė yra bent jau pastarojo laiko humanitarų nuolatinė būsena, kad tai reiškinys, kuris visuomet yra su mumis, jos priežastys gerokai susipynusios. Tačiau galima skirti vidines (metodologines ar disciplinines) ir išorines (administracines, politines, ekonomines) humanitarinių mokslų krizes. Kalbant apie išorines krizes galima įžvelgti tam tikrą tarptautinio masto humanitarinį mazochizmą – išblyškę humanitarai pajuodusiais paakiais stoja į nelygią kovą su rūsčia administracine tikrove bei ekonominiu determinizmu, jie kovoja ne tik už save, bet ir už tautą, valstybingumą, demokratiją, galiausiai, už „amžinas vertybes“. Tokie šiek tiek geriau apmokami archyvų ir bibliotekų donkichotai, gebantys naudotis PowerPointu. Antra vertus, ekonominis neteisingumas ir išorinių išteklių stygius skatina humanitarus dėl jų uoliai konkuruoti ir tarpusavyje. Ta proga jiems (na, tiesą sakant, mums) įprasta kaltinti vieni kitus ne visuomet relevantiškais dalykais – nemoksliškumu, metodologine profanacija ar patriotizmo stygiumi. Taip susidaro prielaidos vidinei krizei ir nebendramačių akademinių prieigų konfliktams. Modernistai kovoja su tradicionalistais, postmodernistai su modernistais, (neo)pozityvistai su postmodernistais, fenomenologai su (neo)pozityvistais, numanitarai su fenomenologais… Šias ne itin draugiškas sandūras, savo ruožtu, įdėmiai stebi išorės „priešai“ – mokslo politikai, gamtamokslininkai, verslas, visuomenė. Taip ir sukasi humanitarų krizės Sansaros ratas. Jame, beje, esama daugybės socialinių vaidmenų, todėl kiekvienas mūsų bent trumpam suvaidinam ir Don Kichotą, ir Panurgą, ir mis Marpl, ir Hamletą, ir Orleano mergelę, ir Josephą Grand’ą, ir Judą Iskarijotą, ir Indianą Jonesą ar net Jorgę iš Burgoso…

Ruslanas Baranovas: Kurią knygos dalį buvo rašyti sunkiausia, o kurią įdomiausia?

Gedutis/Kirtiklis: Sunkiausia buvo rašyti vadinamąjį dėstymą (1-8 skyrius), prie to plūkėmės labai ilgai ir sunkiai. Čia atsivėrė tokie klodai ir informacijos gausa, kad iškilo realus pavojus mažiausiai padvigubinti teksto apimtį ir praleisti visus deadline’us. Nepaisant laiko sąnaudų ir sunkumo, šie skyriai perėjo tokias stadijas: įdomu – labai įdomu – sunku – įdomu – nebe taip įdomu – kiek galima? – labai sunku – vau, žiūrėk, ką radau – tuoj pavarysim – nuobodu – pabaiga jau arti – atsibodo tas teksto tvarkymas – pagaliau baigėm…

Smagiausiai rašėsi skyreliai Vietoj įvado ir Vietoj išvadų. Juos rašėme šiek tiek laužydami monografijos rašymo kanoną, buvo labai įdomu, ar neklius recenzentams, ar apskritai kas nors atkreips į tai dėmesį. Ir iki šiol tai įdomu. Nors, atrodo, niekam per daug nekliūva. Tai yra, pylos už tai negavom. Tiesa, esam girdėję gandą apie du pakankamai žinomus humanitarus, kurie privačiame pokalbyje niurnėjo, kad jų akademinės institucijos tokios rašymo savivalės ir džiazo niekaip netoleruotų. Bet gal jie tiesiog nebandė, gal ir pas mus jau anything goes, tik niekas to dar nežino?

Ruslanas Baranovas: Pasaulyje vis garsiau kalbama ne tik apie posthumanizmą, bet ir apie humanities2.0 ir panašias humanitarinių mokslų transformacijas. Iš jūsų tyrimo atrodo, kad šitie dalykai mūsų diskursui gana svetimi. Ar taip yra, ir jei taip, kodėl?

Gedutis/Kirtiklis: Kad gal nedrąsu būtų teigti, kad ir pasaulyje tos posthumanitarinės ar neohumanitarinės nuotaikos yra vyraujančios. Nors tiesa, tam tikruose ratuose jos gana plačiai paplitusios. Pasitaiko jų ir mūsų diskurse, viena-kita filosofė ar filosofas vis apie tai užsimena.

O nepaplinta veikiausiai dėl keleto priežasčių – pirmiausia, dėl akademijos inertiškumo: neskuba žmonės sekti naujausiomis tendencijomis ir intelektinėmis madomis, nes daugeliui jos atrodo kiek efemeriškos ir galimai greitai nunyksiančios. Va, sako jie, postmodernizmas atėjo ir išėjo, o mes vis dar čia.

Antra vertus, reikia turėti omenyje, kad Lietuvos humanitarika, iš kurios pusės bepažiūrėsi, yra konservatyvi. Netgi pagrindinės kovos čia vyksta tarp dviejų rūšių konservatorių. Vieni jų konstruoja savo sekamą tradiciją iš importinės, dažniausiai, anglosaksiškos medžiagos (ji esą prabangesnė, su tokiu imperiniu, aristokratiniu prieskoniu ir poskoniu), kiti gi lipdo savąją tradiciją iš vietinių medžiagų (iš to, ką randa klėtyse, rūsiuose ir sandėliukuose).

Aišku, dar daug kas priklauso nuo to, kaip naujovės įvedamos į humanitarinį diskursą. Vienos jų iškart sukelia atmetimo reakciją, nes jų apologetai skelbia gerą naujieną ir siūlo greitą daugumos humanitarinių problemų sprendimą. Kitos naujovės pasirodo besą tokios slaptos ir ezoteriškos, kad plačioji humanitarija apie jas taip nieko dorai ir nesužino… Be to, skiriasi skoniai ir įtikinamos retorikos standartai. Jei vieniems reikia ko nors apčiuopiamo, kiti kliaujasi intuicija. Pvz., vienas žymus pozityvistiškai nusiteikęs humanitaras dar 20 a. pabaigoje buvo įtikintas Šv. Rašto optimizmu, kai (lyginant su dabartiniais įrankiais) primityvi tuometinė turinio analizės programa parodė, kad angliškame vertime žodis „džiaugsmas“ šventraštyje vartojamas gerokai dažniau už žodį „liūdesys“. Kai tuomet kitai akademinei tradicijai priklausąs jo kolega sardoniškai šypsodamasis klausė, kam tas skaičiavimas, jei intuityviai ir taip viskas akivaizdu ir aišku…

Galiausiai, nors turbūt ne paskiausiai, svarbi ir Lietuvos mokslo politika. O ji dažniausiai propaguoja lituanistikos primatą (bent jau daug norminių aktų kalba būtent apie tai). Humanitarai šiuo požiūriu turi užtikrinti lietuviškos tapatybės tęstinumą nūdieniame probleminiame pasaulyje, kitaip jų tyrimai nenoriai finansuojami. Žodžiu, finansiškai Humanizmas 2.0 neapsimoka. Ir kaip šitokiame kontekste domėtis posthumanizmu? Argi lietuvis – ne žmogus?

Ruslanas Baranovas: Monografijoje teigiate, kad humanitarinių mokslų krizė juntama visame pasaulyje. Ar lietuviškas krizės variantas turi kažkokių charakteringų bruožų? Į kokių šalių diskursus mes panašūs?

Gedutis/Kirtiklis: Lietuviškas humanitarikos diskursas veikiausiai yra unikaliai susietas su kalba. Žinoma, Lietuva nėra vienintelė šalis linkusi palaikyti gimtakalbę humanitariką, bet čia jį įgauna ganėtinai išradingus ir netikėtus pavidalus. Kol kas neteko surasti jokio tarptautinio analogo tam, ką humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai padarė 2003 m., kai itin sugriežtėjo administraciniai reikalavimai, verčiantys publikuoti savo tekstus anglakalbiuose žurnaluose. Ką padarė mokslininkai? Kreipėsi į Konstitucinį teismą, kuris patvirtino lietuvių mokslininkų teisę skelbti savo tyrimus nacionaline kalba… Paprasta ir veiksminga. Taigi lietuvių kalba yra ir humanitarų išlikimo garantas, ir jų tyrimų bei apsaugos reikalaujantis reiškinys. Žodžiu, be kalbos – niekaip.

Na, o kitkuo mes esame pilnavertė pasaulinės humanitarų bendruomenės dalis ir garbingai dalyvaujame globalioje krizėje.

Susiję

Nemokamas pristatymas užsakymams nuo 25eur.

X