René Descartes’o veikalo Sielos aistros istorinis ir filosofinis kontekstas

Nuo 1643 metų filosofas René Descartes’as pradėjo dažnai susirašinėti su Čekijos (Bohemijos) princese Elžbieta. Laiškuose aptinkami svarstymai apie moralę, emocijas bei etiką galiausiai buvo surinkti, perrašyti, idant turinį suprastų ne tik princesė Elžbieta, bet ir platesnis skaitytojų ratas. Veikalo prancūziško leidimo egzemplioriai iš spaustuvės iškeliavo 1649 metais – tuo metu R. Descartes’as jau gyveno Švedijoje, atsiskyręs nuo Europos intelektualų bei aukštuomenės intrigų, pavargęs nuo šlovės, įgautos po to, kai mokslo pasaulis suvokė filosofo moderniosios filosofijos svarbą.

Filosofinės sistemos nuoseklumas nėra dažnas fenomenas. Visgi, Sielos aistros, būdamas chronologiškai bei konceptualiai paskutinis R. Descartes’o darbas, įrodo, jog filosofas buvo sukūręs nuodugnų pasaulėvaizdį, kurio sudedamosios dalys, nagrinėjamos skirtinguose veikaluose, padeda į pasaulį pažvelgti mąstytojo akimis. Dėl šio teorinio nuoseklumo veikalo Sielos aistros pagrindą formuoja filosofinė programa, išdėstyta ankstesniuose Descartes’o tekstuose – Samprotavimas apie metodą (kuriamas modernaus mokslo ir technologijos vaizdinys, nurodantis, kaip galime pažinti gamtą, norint ją valdyti ir keisti pagal savo poreikius), Apmąstymai apie pirmąją filosofiją (išsamus metafizinės sistemos pristatymas) ir Filosofijos pradai (pratarmėje visa filosofija yra lyginama su medžiu, kurio šaknys yra metafizika, kamienas – fizika, o šakos – visi kiti mokslai, kuriuos galima sugrupuoti į mediciną, mechaniką ir moralę).

Galime išskirti dvi priežastis, dėl ko R. Descartes’as ėmėsi šio apmąstymo apie emocijas. Visų pirma, įsivyravus mechanicistiniam pasaulio suvokimui, santykis su fiziniu kūnu, o tuo pačiu ir sielos aistrų, emocijų klausimas įgauna naują aktualumą. Antra, Descartes’as ėmėsi pildyti filosofijos diskurso apie emocijas vaakumą. Kaip veikale Sielos aistros teigia pats autorius: „Jokios kitos žinios, paveldėtos iš senovės autorių, nėra tokios nepakankamos, kaip jų žinios apie aistras.“

Sielos aistrų tyrimas leidžia René Descartes’ui kontempliuoti žmogaus, kaip psichofizinio fenomeno, klausimą. Anot filosofo, šių žinių negalima redukuoti nei vien į kūno, nei vien į sielos procesus, todėl jis leidžia užčiuopti nematerialios sielos ir biologinio kūno vienovę, peržengti supaprastintą, dažnai tiesiog dekartiškuoju vadinamą dualizmą. Šis traktatas padeda atskleisti tai, jog Descartes’o mąstymas apie sąmonės ir sielos ir kūno santykį yra gerokai komplikuotesnis, slepiantis labiau niuansuotą tikrojo žmogaus sampratą, nei gali pasirodyti skaitant tik ankstesnius jo raštus.

Susiję