Ciceronas

Ciceronas pagrįstai laikomas vienu iš dviejų ryškiausių romėniškosios filosofijos atstovų greta Senekos (4 m. pr. Kr. – 65 m. po Kr.), o jo filosofiniai veikalai net po kelis kartus yra išversti į visas didžiąsias Europos kalbas. Ciceronas buvo pirmasis, svarstęs graikiškosios filosofijos problemas lotynų kalba bei sukūręs graikiškoms sąvokoms ir terminams lotyniškus atitikmenis, plačiai naudojamus iki šių dienų. Be to, jo filosofiniai veikalai dažnu atveju tarnauja kaip vienintelis istorinis šaltinis, iš kurio sužinome apie antikinės filosofijos pobūdį ir raidą, kadangi juose pateikiamos išsamios ir rišlios kitų reikšmingų Antikos autorių neišlikusių veikalų citatos. Cicerono filosofiniuose veikaluose svarstomos teorinės ir praktinės filosofijos problemos didele dalimi lėmė tolesnės Vakarų filosofijos istorijos raidą: ir užsienio aukštosiose mokyklose, ir Vilniaus universitete Ciceronas buvo vienas plačiausiai cituojamų autorių greta Platono ir Aristotelio.  

Cicerono filosofinę kūrybą įprasta skirstyti į du etapus, arba fazes – 55–51 ir 46-44 m. pr. Kr. Visuotinai sutariama, kad antruoju etapu, jau pačioje gyvenimo pabaigoje, Ciceronas pasižymėjo tiesiog neįtikėtinu produktyvumu, nes vos per porą metų parašė kone visus svarbiausius savo filosofinius veikalus, apimančius ir praktinės, ir teorinės filosofijos sritis (Apie pareigas (De officiis), Hortenzijų (Hortensius), Tuskulo pašnekesius (Tusculanae disputationes), Timają (Timaeus) ir kitus). Būtent šiuo laikotarpiu buvo sukurtas ir Cicerono veikalas Apie lemtį (De fato). Pastarojo vieta Cicerono raštų korpuse aiškiai apibrėžta paties autoriaus, nurodžiusio, kad šis veikalas – tai paskutinė teologinei problematikai skirtos trilogijos dalis, papildanti iš trijų knygų sudarytą veikalą Apie dievų prigimtį (De natura deorum, 45 m. pr. Kr.) bei dviejų knygų apimties traktatą Apie pranašavimą (De divinatione, 44 m. pr. Kr.). Veikalo parašymo datą nustatyti taip pat nesunku remiantis pačiu tekstu: jau pačioje jo pradžioje išduodama, kad aprašomi įvykiai vyksta netrukus po Julijaus Cezario nužudymo. Kaip jau minėta, Ciceronas literatūrine kūryba užsiimdavo tada, kai dėl įvairių aplinkybių negalėdavo dalyvauti politinėje veikloje. De fato taip pat nėra išimtis – manoma, jog kūrinys buvo parašytas paskubomis, balandžio-gegužės mėnesiais, ir pabaigtas dar iki jam išvykstant į Graikiją 44 m. pr. Kr. liepą. 

 

Autoriaus knygos