Platono „Ijonas“ (knygos ištrauka)
IJONAS. Neturiu kaip tau paprieštarauti, Sokratai, tačiau pats apie save aiškiai suvokiu tai, kad apie Homerą kalbu gražiausiai iš žmonių, nestokoju kalbos, ir visi kiti sako mane gražiai kalbant, o apie kitus poetus – ne. Štai, pažvelk, – kaipgi čia dabar yra?
SOKRATAS. Žvelgiu, Ijonai, ir ateinu tau parodyti, kas, mano manymu, tai galėtų būti. Tavo gebėjimas gražiai kalbėti apie Homerą, kaip ką tik sakiau, yra ne amatas, o dieviška galia tave judina –nelyginant toji, kuri slypi akmenyje, Euripido pavadintame magnesietišku, o daugumos – Heraklėjos akmeniu. Mat šis akmuo ne vien traukia pačius geležinius žiedus, bet ir žieduosna įdiegia galią, kad ir jie savo ruožtu galėtų daryti tą pat, ką ir akmuo, – traukti kitus žiedus taip, kad kartais iš tarpusavyje sulipusių geležėlių bei žiedų sukimba visiškai ilga virtinė. Visų jų galia pareina nuo ano akmens.
Lygiai taip ir Mūza vienus pati padaro dievo įkvėptus, o per šituos dievo įkvėptuosius sukimba kitų dieviško įkvėpimo apimtųjų virtinė. Juk ir visi gerieji epiniai poetai visus tuos gražiuosius savo kūrinius žosta ne amato dėka, bet būdami įkvėpti dievo bei apsėsti, ir gerieji giesmių kūrėjai lygiai taip pat: nelyginant koribantai, kurie šoka netekę nuovokos, taip ir giesmių kūrėjai tas gražiąsias giesmes kuria nebūdami pilnos nuovokos; bet kai juos pagauna dermė ir ritmas, tuomet bakchauja ir apsėsti elgiasi tarytum bakchantės – jos apsėstos iš upių semia medų ir pieną, o pilnos nuovokos būdamos – ne; taip daro ir giesmių kūrėjų siela, kaip jie patys teigia. Juk poetai mums, be abejo, kalba, jog savo giesmes jie neša mums iš trykštančių medumi šaltinių, surinkę jas kažkokiuose Mūzų soduose beigi miškinguose slėniuose nelyginant bitės, ir patys taip lakiodami – ir kalba tiesą. Mat poetas yra lengvas daiktas, sparnuotas ir šventas, ir nepajėgus kurti pirmiau, negu tampa įkvėptas dievo, išeina už nuovokos, ir jame nebelieka proto, o tol, kol turi šį labą, joks žmogus nepajėgus kurti ir giedoti ištarmes. Taigi šitai kurdami ir daug bei gražiai kalbėdami apie dalykus, kaip kad tu – apie Homerą, ne amato dėka, o dieviškosios lemties lėmimu, kiekvienas geba gražiai kurti tik vieną dalyką – tą, kuriam Mūza jį paakino: vienas – ditirambus, kitas – enkomijus, trečias – hiporchemas, dar vienas – epus, dar kitas – jambus, o kitų dalykų atžvilgiu kiekvienas jų niekam tikęs. Mat ne amato dėka jie kalba šituos dalykus, o dieviška galia, juk jeigu amato dėka mokėtų gražiai kalbėti apie vieną dalyką, tai mokėtų ir apie visus kitus. Todėl dievas, atimantis jiems protą, ir naudojasi jais kaip tarnais, ištarmių giedotojais bei dieviškaisiais pranašais, idant mes klausydami išvystume, jog ne jie, kuriuose nėra proto, yra kalbantieji šiuos taip nepaprastai vertingus dalykus, bet pats dievas yra tas, kuris kalba, o per juos jis byloja mums. Didžiausias šių žodžių įrodymas – Tinichas iš Chalkidės, niekada nesukūręs jokio kito kūrinio, kurį kas nors laikytų vertu paminėjimo, vien tik visų giedamą pajaną, kone gražiausią iš visų giesmių, kaip jis pats sako, tiesiog „Mūzų radinį“. Mat šiuomi, man regis, dievas mums visiškai įrodo, idant neabejotume tuo, jog anie gražieji kūriniai nėra nei žmogiški, nei žmonių, bet dieviški ir dievų, o poetai yra niekas kitas, kaip dievų vertėjai, apsėsti to dievo, kuriam kiekvienas priklauso. Tai nurodydamas dievas tyčia pagiedojo gražiausią giesmę per patį prasčiausią poetą – o gal tau neatrodo, kad aš kalbu tiesą, Ijonai?
